Kadaise šviesos įtaisą sudarė 6 atšvaitai iš bronzos, atspindėję lajinių žibintų šviesą. Dėl menko švyturio atšvaitų efekto šviesa 4 km atstumu nuo kranto buvo matoma tik kaip mėnulio pilnaties diskas. 1819 m. Klaipėdos švyturys buvo paaukštintas, jame įrengta nauja žibintų sistema, kurią sudarė 13 varinių poliruoto sidabro plokštelėmis dengtų atšvaitų, apšviestų 13-os lempų, kūrenamų alyva. Tuomet Baltijos jūroje švyturio šviesa sklisdavo daugiau kaip 30 km. Išliko tik 4 metrų cokolinė senojo švyturio autentiška dalis.
Ventės rago švyturys
Pirmasis medinis švyturys Ventės rage buvo pastatytas dar 1837 m. Jis buvo apšviečiamas alyva kūrenama lempa. Dabartinis raudonų plytų mūrinis švyturys pastatytas 1852 m. Jo aukštis yra 11 m. Kuršių Nerijoje švyturiai atsirado 1837 m. ir pirmasis buvo Uostadvario švyturys. Nidoje toks statinys atsirado 1874 m., Pervalkoje – 1900 m., Šventojoje – 1957 m.
Trumpa Lietuvos švyturių istorija rodo, kad švyturiai Lietuvos pakrantėje atsirado tik XVIII a., nors Klaipėdos miestas nuo pat jo įkūrimo XIII a. ėmė verstis laivyba. XIV–XVI a. Klaipėda liko Prūsijos valstybės sudėtyje. Ji negalėjo konkuruoti su Ryga, Karaliaučiumi ar Gdansku. 1541–1549 m. Klaipėdoje olandai pastatė pirmuosius burlaivius. XVI a. pabaigoje klaipėdiečių pirklių burlaiviai jau pasiekė Ispanijos uostus. XVII–XVIII a. Anglų pirkliai buvo įsteigę prekybinę bazę Šventojoje. Pajutę grėsmę savo prekybai, rygiečiai ir klaipėdiečiai sukėlė vietos valdytojų bei Švedijos ir Prancūzijos pasipriešinimą anglų veiklai. Po nedidelių kovų Šventosios uosto užuomazga buvo sunaikinta. LDK pajūrio ruože liko tik žvejai. Neveltui religija dažnai vartoja „žmogaus švyturio“ sinonimą, nes pačią pirmąją navigacinę funkciją laivams jūroje atliko bažnyčios.
Šalia pilies – bažnyčia
Pirmoji bažnyčia Klaipėdos krašte pastatyta 1258 m. šalia Memelio gynybinės pilies, o vėliau ji buvo perkelta į rytinę salos dalį. Per 1540 m. gaisrą bažnyčia sudegė, bet netrukus buvo atstatyta. Toji bažnyčia nebuvo patvari. 1630 m. minima, kad jos vietoje buvo pastatyti nauji maldos namai ir jiems buvo taip pat suteiktas Jono evangelisto vardas. Nuo to laiko visos vėlesnės bažnyčios, skirtos klaipėdiečiams, vadintos Šv. Jono vardu.
Iki atsirandant žinomai Šv. Jono bažnyčiai, Ventės rage jau stovėjo bažnyčia. Ventės rago pusiasalio smaigalyje kryžiuočiai 1360 m. pastatė Vinderburgo pilį ir bažnyčią. Audros ir žaibai du kartus šią bažnyčią sunaikino. Marių bangos griovė ir Vinderburgo pilį. Pilies akmenys buvo panaudoti naujos mūrinės bažnyčios statybai, tačiau bangos, audros ir toliau negailestingai griovė Ventės rago smaigalį. Apie 1700 m. sugriuvo ir mūrinė bažnyčia. 1705 m. bažnyčios griuvėsiai buvo pervežti į Kintus ir panaudoti Kintų bažnyčios statybai. Tiesa, Ventės rago bažnyčia, kaip navigacinis objektas, tarnavo patiems vakarų Lietuvos gyventojams. Iš Kuršių Nerijos persikeliantys gyventojai naudojosi Ventės rago bažnyčia kaip švyturiu. Bažnyčių atsiradimas padėjo ir skirti miestus, nes bažnyčios nebuvo identiškos.
Daugiafunkcis statinys
Klaipėdoje XV–XVIII a. Šv. Jono bažnyčia stovėjo prie upės. XVI a. prie upės iškilo ir lietuvių bažnyčia, prie kurios buvo įrengta prieplauka. 1684–1685 m. plečiant gynybinius pylimus, bažnyčia buvo perkelta į dabartinę Tiltų gatvę, toliau nuo upės. Pastatas buvo trinavis, 123 pėdų ilgio, 70 pločio. Vėliau buvo pastatytas bažnyčios bokštas. Pastarajam numatytos bent kelios funkcijos: įmontuotas angliškas laikrodis rodė miestiečiams laiką. Juo kaip stebėjimo aikštele naudojosi gaisrininkai, viršūnėje įkeltas burlaivio formos vėjarodis liudijo vėjų kryptį. Tačiau svarbiausia – bokštas buvo iš toliausiai matomas orientyras žvejams ir į Klaipėdos uostą plaukiantiems prekeiviams. 1706 m. Turgaus gatvėje pastatytas naujas Šv. Jono bažnyčios pastatas. Kai 1802 m. įsisiautėjusi audra bokštą apgadino, uosto valdyba nedelsdama skyrė pinigų jo remontui, o 1864 m. rekonstruojant bažnyčios bokštą jo smailė iškilo į 74 m aukštį. Bažnyčia buvo svarbus atskaitos taškas rengiant jūrlapius, todėl bokšto priežiūrai reguliariai buvo skiriama lėšų iš uosto kasos.
Nepamiršo ir liuteronų
Ši Šv. Jono bažnyčia ne vienintelė Klaipėdos mieste buvo remontuojama iš uosto kasos. Taip pat buvo rūpinamasi ir liuteronų bažnyčios bokštu. 1822 m. audra apgadino šį bokštą, todėl uosto kasa ir vėl skyrė lėšų bokšto remontui – 2000 talerių, o pirklių korporacija skyrė dar 400 talerių. Po metų bokštas buvo suremontuotas. Šį kartą jo viršūnėje buvo pritvirtintas auksinis kryžius su prūsiškojo erelio išplėstais sparnais. Ankstesnės bokšto viršūnės figūra buvo laivas su pakeltomis burėmis. 1854 m. gaisro aukomis mieste tapo liuteronų bažnyčia, reformatų ir lietuvių bažnyčios. Pastaroji buvo atstatyta pirma (nors ir be bokšto). Ilgiau užsitęsė Šv. Jono bažnyčios atstatymas, nes statybos planą daug kartų savo ranka keitė Friedrichas Wilhelmas IV, kuris nuolat tobulino ir pageidavo paaukštinti bažnyčios sienas dešimčia pėdų.
