2019 m. rugpjūčio 25 d.

Istorinė Danės upės logistika

Istorinė Danės upės logistika
2012-10-31 Mindaugas Aušra, Transportas Nr.6-7(44) PAVELDAS
Литва, в течение нескольких лет после Первой мировой войны утвердившая свою власть в портах Швентойи (1921 г.) и Клайпеды (1923 г.), утвердилась и на Юго-Восточном побережье Балтии.

Didesnių sandėlių statybai dar nebuvo sąlygų, nes mieste nebuvo pirklių organizacijos, nors prekiauti ir laikyti karčemas galėjo kiekvienas miestelėnas. Manoma, kad vidaus prekybai karčemų pakako. Tik pagyvėjus jūrų prekybai galėjo atsirasti nedidelių medinių sandėlių. Iki XVI a. buvo draudžiama mieste statyti mūrinius pastatus. Priartėjus priešo kariuomenei statiniai turėjo būti sudeginami. Patogiausia vieta sandėliams buvo palei Danės upę. Iki XVI a. keltas, kursuojantis nuo Danės upės, buvo Klaipėdos komtūro žinioje. XVII a. kelto privilegija buvo išnuomota už didžiausią kainą privatininkui ir jau 1798 m. naudoti du dideli ir trys maži keltai. Galiausiai keltininkams buvo patikėta įplaukiančiųjų laivų kontrolė. Iki pat 1841 m. upė buvo užtveriama grandine sukabintais rąstais, tad įplaukti į uostą buvo galima tik sumokėjus „rąsto“ mokestį, kurio dydis priklausė nuo asmenų skaičiaus, įvežamų gyvulių, alaus ir degtinės kiekio. Ši užtvara vadinta „Upės“ arba „Vandens“ vartais. XVI a. pirmoje pusėje Klaipėdoje, pereinamuoju iš medinės statybos į mūrinę laikotarpiu, vyravo fachverkiniai sandėliai. XVI a. pabaigoje, įsteigus miesto pirklių gildiją, prekyba tapo profesionali, palaipsniui pirkliai virto vyraujančia klase ir faktiškai miesto šeimininkais. Mieste pradėti statyti privatūs ir viešieji sandėliai. Viešųjų sandėlių statybas XVII a. skatino 1639 m. suteikta sankrovos teisė, 1657 m. gauta neribotos prekybos privilegija, rūšiavimo teisė, pakartotinai suteikta svarstyklių teisė. Viešieji sandėliai buvo reikšmingi ir valstybei, ir miestui: jie padėjo kontroliuoti prekybą, papildyti kasą, kovoti su spekuliacija. Deja, ne vieno XVII a. Sandėlio neišliko iki mūsų dienų. Dauguma jų sudegė per 1678 m. gaisrą, kiti sunyko vėlesniais laikais. Po šio gaisro miestas statėsi palengva, prekyba stabilizavosi. XVIII a. pirmoje pusėje, panašiai kaip XVI ir XVII a., kasmet į Klaipėdos uostą atplaukdavo apie 30 laivų. Atrodo, XVIII a. pirmoje pusėje aktyviau veikė viešieji sandėliai, net svėrėjai, matuotojai, maišų nešiotojų vyresnieji, administratoriai. XVIII a. antroje pusėje mieste kūrėsi prekybos firmos ir kompanijos, suklestėjo miško medžiagos apdirbimas ir eksportas. 1771 m. Klaipėdos pirkliai už gynybinio griovio įkūrė pirmąją Lietuvos teritorijoje chemijos pramonės įmonę – pelenų fabriką. Iš pelenų buvo išgaunamos medžiagos trąšoms, stiklo ir odos pramonei. Prieplaukose švartuodavosi produkciją išgabenantys laivai. Laikui bėgant visas priemiestis pradėtas vadinti pelenynu.

Sandėlių klestėjimo metai

XVIII a. antroje pusėje sandėliai ėmė vaidinti didesnį vaidmenį miesto architektūriniame ansamblyje, jų statyba reguliuota įstatymais, potvarkiais. Buvo reikalaujama sandėlius statyti tik prie Danės, jų frontonus pasukti į upės pusę. Jau tuo metu sandėliai, sankrovos aikštės, gamybiniai pastatai žymėjo pramoninės zonos kontūrus, išlikusius prie Danės iki mūsų dienų. XVIII a. antroje pusėje pradėti statyti daugiaaukščiai sandėliai. Nors potvarkiais sandėlius buvo bandoma grupuoti, įtakingų pirklių sandėliai vis daugiau skverbėsi į gyvenamuosius kvartalus. Vienas tokių sandėlių, statytas XVIII a. antroje pusėje, išlikęs iki šiol. XIX a. jis priklausė miestui, jame buvo laikomi, rūšiuojami ir ruošiami išgabenti sėmenys. Iki 1770 m. vienas seniausių miesto tiltų vadintas „Tilto vartais“. Per šį tiltą važiuojantys vežimai, keleiviai ir upe plaukiantys laivai buvo tikrinami ir registruojami. Ant tilto stovėjo nedidelės medinės parduotuvėlės. Miesto ribas perkėlus į šiaurę, vartai buvo išardyti. Pakeliamasis tiltas 1807–1924 m. perstatytas net septynis kartus. Po 1879 m. rekonstrukcijos tiltas tapo pakeliamas net dviejose vietose dideliems ir mažiems laivams. Galiausiai šiam tiltui prigijo „Biržos“ tilto pavadinimas, dėl greta veikusios biržos. 1776 m. pirklys Johannas Simpsonas įkūrė laivų statyklą „Tilto vartų“ gamybiniame griovyje. XIX a. Danės pakrantėje veikė keturios statyklos, o vienoje jų dirbo garsiausias Klaipėdos burlaivių statytojas Behrendas Pieperis. Greta laivų statyklų veikė medienos apdorojimo įmonės.

Pirklių globoje

Nuo 1808 m. Klaipėdos uosto tvarkymas pavestas vietinei pirklių korporacijai, kuri rūpinosi ne tik prekyba, bet ir uosto techniniais įrenginiais. Pirkliai įsipareigojo rūpintis uosto būkle, palaikyti reikiamą vandens gylį sąsiauryje. 1814 m. pradėti iškelti iš Danės dugno gdanskiečių užversti akmenys. Buvo sukonstruoti specialūs piramidės pavidalo pastoliai ir tarp jų plūduriuojantis keltas. Pastolių viršūnėje tvirtindavo lynus, kuriuose buvo skriemulys. Akmuo buvo pakeliamas iki vandens paviršiaus – pleištų, kuriuos įvarydavo į skyles ir užkaldavo, akmenį užkeldavo ant medinės plūduriuojančios platformos. Kadangi miesto iždas kaip ir ankstesniais metais buvo apytuštis, buvo didinami įvairūs mokesčiai, stiprinama įvežimo į miestą prekių kontrolė. Pagrindinės miesto pajamos buvo iš svarstyklių, silkių rūšiavimo sandėlio. 1826 m. kelto per Danę vietoje buvo pastatytas naujas tiltas, kuris sujungė Naująją prekyvietę, apie 1820 m. įrengtą tarp teatro ir piliavietės, su šiaurine sparčiai besivystančia miesto dalimi. Iš pradžių jis buvo medinis, varstomas, su 11,6 m ilgio anga, pavadintas Frydricho Vilhelmo III sūnaus Karolio vardu. Per didįjį 1854 m. gaisrą sudegę viešieji sandėliai šalia Danės atstatyti gana greitai. 1856 m. senojoje vietoje atstatytos Linų svarstyklės, tik didesnės. Naujasis svarstyklių pastatas buvo mūrinis, nutinkuotas, jo sienos suskaidytos nišomis. Pamažu sandėliai ėmė telktis prie Žiemos uosto. Čia daugiausia buvo statomi mūriniai raudonų plytų statiniai dvišlaičiais stogais. Amžiaus pabaigoje sandėliai tapo paprastesni, kuklesni. Didelius sandėlius turėjo kai kurios miesto įmonės. XX a. pradžioje prie Danės, netoli geležinkelio tilto, trąšų fabrikas „Union“ pasistatė septynių suglaustų sandėlių kompleksą. 1869 m. ta pati įmonė pradėjo veiklą kaip kaulamilčių (buvo naudojami trąšų ir cukraus pramonėje) fabrikas, o po dešimtmečio jis išaugo į didžiulę gamyklą. Po Pirmojo pasaulinio karo užsienio prekybą į savo rankas perėmė įvairios bendrovės. XIX a. pradžioje Šiaurės rage pastatyta dervos virykla burlaivių epochoje buvo svarbi, nes saugantis gaisrų Danės uoste stovinčiuose laivuose buvo draudžiama kurti ugnį. Dervos virykloje jūreiviai kaitindavo dervą remontui ir gamindavosi maistą. Karas sustabdė statybas, bet 1923 m. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos statybos atgijo. Lietuvos Vyriausybės nurodymu uosto teritorija buvo suskirstyta sektoriais ir išnuomota įvairioms bendrovėms. Užsakovai buvo Lietuvos bankas, „Lietūkis“, „Lietuvos eksportas“ ir kitos bendrovės. Jos didžiulius centralizuotus sandėlius statėsi prie marių, uosto rajone. 1928–1929 m. buvusių laivų statyklų vietoje iškilo moderni 4500 kW galios elektrinė. Statybos darbams vadovavo „AEG“ firmos Frankfurte prie Maino specialistai. Upės vanduo buvo naudojamas aušinimui.

Naujausias numeris

ATSARGIAI, SKOLININKAI:

UAB “Gokartas“ Direktorius Darius Baltramiejūnas
UAB “Autojarus hidraulika“ Direktorius Remigijus Jasiūnas