Dar įdomiau, kad šalyje tėra tik keletas profesionalių karilionininkų, iš kurių pusė gyvena Klaipėdoje. Tai – nuo pat 1987-ųjų metų, kai uostamiestyje atsirado karilionas, savo profesijos neišduodantys Kęstutis Kačinskas ir Stanislovas Žilevičius.

Visų girdimi ir beveik užmiršti

Klaipėdos centrinio pašto bokštas, kuriame karilionininkai praleido jau ketvirtį amžiaus, tapo jų antraisiais namais. Nuo pat kariliono atsiradimo Klaipėdoje varpininkai čia skambina kiekvieną savaitgalį, švenčių dienomis, varpai netyla net per Kalėdas, Velykas, skamba visų valstybinių švenčių dienomis, varpų garsai visada skelbia Naujųjų metų pradžią. Ar lengva gyventi tokį gyvenimą, būti nuolat pririštam prie varpų, atsisakyti daugeliui mūsų įprastų įvairių šventinių linksmybių?

S. Žilevičius pajuokavo, kad jeigu ir šuo kariamas pripranta, tai jiems su kolega Kęstučiu gyvenimas bokšte tapo įprastu reiškiniu.

Tačiau K. Kačinskas buvo kiek ironiškesnis. Pasak muzikanto, ne vienerius metus jie jaučiasi lyg primiršti, lyg reikalingi, lyg ir ne.

„Ne klaipėdiečiams priminsiu, kad mūsų buveinė centrinio pašto bokšte yra tiesiai priešais savivaldybės pastatą. Mums su Stasiu ypač įsiminė lemtingoji Sausio 13-oji, kai praleidome čia tris paras, o maistą į bokštą pasikeldavome virvėmis. Tomis 1991-ųjų sausio dienomis centrinis paštas buvo užbarikaduotas, visos pastato vidaus durys buvo užrakintos, užversti koridoriai, praėjimai, kad tik sunkiau būtų į jį įsiveržti sovietinei armijai. Mums buvo sukurtas atsitraukimo planas ir maršrutas, įvykus blogiausiam variantui, o budėjimo tikslas – Liepų gatvėje pasirodžius rusų tankams ar kariuomenei, puolančiai savivaldybę, skambinti visais varpais. Ačiū Dievui, Klaipėdoje to neprireikė“, – pasakojo K. Kačinskas.

Pasak karilionininkų, nuo tų atmintinų dienų jų širdyse liko nuoskauda: „Mes puikiai matėme, kas tomis sausio dienomis budėjo savivaldybėje, kas būriavosi Liepų gatvėje po bokšto langais. Praėjo kiek laiko, budėjusieji, buvusieji čia klaipėdiečiai buvo pagerbti medaliais. Tai gražu. Bėgant metams Sausio 13-osios medalių buvo dalinama vis daugiau ir daugiau. Ne mums spręsti, ar visi verti tokio ženklo, tokio apdovanojimo. Tačiau mudu su Kęstu taip ir likome užmiršti, lyg mūsų niekur nebuvo, tarytum mudu tomis dienomis būtume ramiai ir abejingai miegoję savo lovose“, – kalbėjo S. Žilevičius.

Varpų muzikos festivaliai – dešimtmečio praeitis

Kai 1987 m. pabaigoje Klaipėdoje buvo sumontuotas karilionas, tai tapo svarbiu visai Lietuvai kultūriniu įvykiu. Prasidėjo nuolatiniai varpų muzikos koncertai, neilgai trukus nuskambėjo ir varpų muzikos festivaliai. Klaipėdoje apsilankė ne viena dešimtis garsių Europos karilionininkų, festivaliai sutraukdavo pakankamai daug klausytojų, tai tapdavo reikšmingu uostamiesčio muzikinės kultūros įvykiu.

Atrodė, kad Klaipėdos kariliono antrasis gyvenimas prasidės po 2006 m., kai senąjį instrumentą pakeitė Olandijos „Royal Eijsbauts“ varpų liejykloje nulietas karilionas. Tačiau paradoksas: paskutinis tarptautinis varpų muzikos festivalis Klaipėdoje vyko 2003 m., kai buvo grojama senuoju karilionu. Kodėl?

Abu karilionininkai vienu balsu teigia, kad dabar Klaipėda gali didžiuotis pasaulinio lygio instrumentu. Tos pačios Olandijos „Royal Eijsbauts“ varpai neseniai įkelti ir į Paryžiaus katedros bokštus, nors ir patys prancūzai nuo seno meistriškai lieja varpus. Klaipėdos karilionas sudarytas iš 48 naujų lygaus profilio varpų, kurių diapazonas – keturios oktavos. Sunkiausio varpo skersmuo daugiau nei metras, o svoris – 903 kg. Lengviausio varpo diametras – daugiau nei 18 cm, svoris – 10 kg. Bendras varpų svoris yra apie 5100 kg. Jie nulieti iš kokybiškos varpų bronzos, kurios sudėtis užtikrina reikalingą tiek mažų ir mažiausių, tiek aukštų dažnių varpų toną. Kiekvienas varpas ne tik savo tonų struktūroje, bet ir derinyje su kitais varpais turi kokybišką skambesį ir tembrą.

K. Kačinskas pridūrė, kad Olandijos kompanija „Royal Eijsbouts“ žinoma visuose žemynuose. Koncertuodamas JAV, daugelyje vietų jis skambino būtent šios firmos instrumentais. O S. Žilevičius pastebėjo, kad varpų liejimu užsiima tos firmos jau ketvirtoji vienos šeimos karta.

Nepavydėtinas varpų festivalių likimas galbūt susijęs su tuo, kad abu karilionininkai priklauso Klaipėdos koncertų salei, kuri po savo stogu glaudžia ne vieną profesionalų muzikos atlikėją. Galbūt kamerinis orkestras ar choras gastroliuodami ir koncertuodami ne Klaipėdoje ar užsienyje labiau garsina Lietuvos uostamiestį ir todėl jiems dėmesys didesnis?

Karilionininkai kasmet gauna ne vieną kvietimą atvykti į įvairiose šalyse rengiamus festivalius, kongresus, tačiau paskutinis panašus išvykimas taip pat baigia išblėsti iš jų atminties. Tam neskiriama lėšų, tai kaip čia garsinsi Klaipėdą? Karilionininkai tiek neuždirba, kad deramai atstovautų Klaipėdai ir Lietuvai panašiuose tarptautiniuose renginiuose savo asmeninėmis lėšomis. Koncertų salės administracija, globojanti karilionininkus, nerodo iniciatyvos rengti projektus, skirtus varpų muzikos festivaliams organizuoti. O varpininkai tėra paprasti samdomi darbuotojai.

Varpai jaunimo netraukia

Dar vienas klausimas, susijaudinęs karilionininkus ir atskleidęs skirtingą abiejų požiūrį į problemą, tai savo pamainos, mokinių ruošimas.

K. Kačinskas ir S. Žilevičius jau šešiasdešimtmečiai, praėjusiais metais S. Žilevičius kukliai paminėjo karilionininko veiklos 25-metį. Prisiminęs ir šį faktą varpininkas neslėpė vidinės graužaties: norėdamas surengti savo jubiliejinį koncertą, jis turėjo nuolankiai prašyti Koncertų salės vadovų leidimo… Gerai, kad leido. Kariliono koncertai retai atsispindi bendrose Koncertų salės afišose, kurios leidžiamos kiekvieną mėnesį.

Pasak karilionininkų, Klaipėdos universiteto Menų fakultete buvo bandymų studentams kaip pasirenkamą dalyką siūlyti kariliono muzikos užsiėmimus. Tačiau šiuo metu tik viena studentė lanko užsiėmimus pas S. Žilevičių. Kitas klausimas – ar įmanoma išmokti šios specialybės, jeigu užsiėmimai – tik pora valandų per savaitę?

Dalindamasis savo patirtimi K. Kačinskas pasakojo, kad kadaise už savo pinigus (sumokėjęs kelis tūkstančius dolerių) jis baigė specialius mokslus ir šiuo metu yra vienintelis Lietuvoje, turintis karilionininko aukštojo mokslo diplomą.

Įdomi ir dar viena detalė: Klaipėdoje iki šiol saugomas senasis išmontuotas karilionas. Pasak karilionininkų – kažkur universitete. 2006 m., jį išmontavus, buvo minčių ir planų jo nelaidoti ir padaryti mobilų karilioną. Tam daug nereikia: techniškai nesunku ant krovininio automobilio priekabos jį sumontuoti, o koncertuoti būtų kur. Negi trūksta pas mus miestų ir miestelių švenčių, jubiliejų? Pasiklausyti tokio unikalaus instrumento būtų norinčių, jo garsai ir muzika – tai ne pigus popsas…

Varpų priežiūra rūpinasi fanatikas

Karilionas – mechaninis instrumentas, reikalaujantis priežiūros. Kas prižiūri šį keletą tonų sveriantį instrumentą, kas derina varpus, taiso nutrūkusius lynus, troselius ir visą kitą ūkį?

K. Kačinskas neslėpė, kad visa laimė, jog yra vienas žmogus, atsidavęs karilionui taip, kad galėtum pasakyti: žmogus lyg šėtonui sielą pardavęs. Kariliono mechaniką tvarkantis specialistas būtinai reikalingas. Dalykas, pasirodo, gana paprastas – skambinant kartais trūkinėja ne tik lynai, trosai, bet ir varpai sugeba pasisukti. Nors varpo pasisukimas vos pastebimas, plaktukas daužia ne į nustatytą vietą ir garso tonas pasikeičia. Pasak kariolinininkų, taisymas vyksta įdomiai: du solidūs vyrai – Kęstutis ir Stasys – įsirėžę iš visų jėgų bando pasukti šimtus kilogramų sveriantį varpą, o mechanikas derina varpo plaktuką…

Nors, kaip sakoma, ne piniguose laimė, tačiau Klaipėdos karilionininkai nuo seno patys kuria atliekamų kūrinių aranžuotes, kurių jau yra šimtai. Pasirodo, ir čia yra nemažai nelauktų, netikėtų povandeninių srovių. Jeigu koks naujas ar klasikinis muzikos kūrinys ir patraukia dėmesį, jeigu jis ir pritaikomas karilionui, tai dar nereiškia, kad jis tikrai suskambės. Pabando ir pasirodo: neskamba jis varpų atliekamas. Taip ilgas darbas nukeliauja į šiukšliadėžę. Deja, ir šią jų kūrybos aplinkybę supranta ir vertina ne visi, o apie autorinį atlyginimą niekas net nekalba…

Matydami tuštėjantį uostamiestį, mirštantį miesto centrą ir senamiestį, K. Kačinskas ir S. Žilevičius nejučia prasitarė: kam tada skambės Klaipėdos karilionas?..