Būdamas krante vyras rūpinasi asociacijos reikalais, turi kitų darbų ir rūpesčių. „Grįžęs niekad neskubu į jūrą, būnu namie ir penkis mėnesius. Randu darbų ir krante, dirbu laivyno prižiūrėtoju, padedu vertinti laivus, pirkti, parduoti, esu nepriklausomas auditorius, priklausau tarptautinei techninės priežiūros inspektorių asociacijai“, – šypteli kapitonas, jau dvejus metus vadovaujantis „Jūrų kapitonų klubui“.
Naujas atspalvis
Būtent J. Liepuoniaus pastangomis kapitonų klubas lapkričio antroje pusėje tapo CESMA nariu. J. Liepuonius džiaugiasi, kad pagaliau asociacija turi ir tarptautinį atspalvį.
„Šis statusas suteiks galimybę kreiptis pagalbos, jei tik jos prireiks. Esu turėjęs sąsajų su CESMA, padėjau Vokietijos ir Murmansko kapitonams susikalbėti. Asociacija padeda į konfliktines situacijas papuolusiems kapitonams“, – pasakojo J. Liepuonius.
Narystė organizacijoje kainuos 1 500 dolerių per metus, taip pat simboliškai reikės mokėti už kiekvieną asociacijoje dalyvaujantį kapitoną (po 7 dolerius), o pensininkams narystė nekainuos.
J. Liepuonius neslepia – ne visi nariai entuziastingai sutiko jo sumanymą, tačiau kapitonas įsitikinęs, kad judėti į priekį būtina. Kaip visuomet, mieliau ir lengviau naujienas priėmė jaunesni klubo nariai. Vyresni esą kraipė galvas, kad galima apsieiti ir be CESMA.
Tapęs klubo pirmininku J. Liepuonius pamažu įskiepijo šiokių tokių naujovių. „Net ir naujienų svetainės klubas neturėjo, o dabar, ypač išplaukę kapitonai, labai džiaugiasi, kad gali neatitrūkti nuo mūsų susibūrimų, paskaityti, kokius klausimus svarstėme“, – kalbėjo pirmininkas.
Dešimtys kapitonų
Šiuo metu Jūrų kapitonų klubui priklauso 62 jūrų kapitonai, 20 iš jų pensinio amžiaus. J. Liepuonius pamena, jog vos susibūrus, prieš 12 metų, jo gretose buvo 15 narių, tačiau pamažu kolegų pagausėjo.
„Masiškai kapitonų nepriimame, kaip kaliningradiečiai ar latviai. Rusai turi susirinkę virš poros šimtų, jie priima ir mažų laivelių kapitonus, plaukiojančius vidaus vandenyse. Mūsų gretose – tik tolimojo plaukiojimo, žymiausi, kapitonai, sakyčiau, elitinės asmenybės. Ir visuomet kviečiu padalyvauti mūsų susibūrimuose, nes yra susidariusi nuomonė, kad mūsų gretose tik pensininkai“, – kalbėjo klubo pirmininkas.
Asociacijai priklauso dideliais laivais pasaulio vandenynus skrodę ir tebeskrodžiantys kapitonai, taip pat įvairių jūrinių įstaigų vadovai.
„Butaforiniai kapitonai, kurie tik gauna diplomą ir realiai nėra dirbę ar tėra kokį simbolinį reisą išplaukę, pas mus nekviečiami“, – sakė J. Liepuonius.
Garbingiausiu asociacijos nariu yra jūrų kapitonas Eimutis Astikas, rudenį atšventęs 80-ąjį jubiliejų, jauniausiajam nariui – 36-eri.
Sprendžia problemas
Susibūrę į klubą kapitonai domisi ir sprendžia įvairius klausimus, bene svarbiausia jų užduotis – jūrinės profesijos propagavimas. Keletas vyresniųjų kapitonų dirba dėstytojais, ne vienas yra išleidęs knygą ar net kelias.
Kapitonai svarsto jiems aktualias problemas. Jų netenkina brangūs, tačiau nekokybiški jūriniai dokumentai. Už kiekvieno jų išdavimą Lietuvos saugios laivybos administracijoje tenka susimokėti mažiausiai po šimtinę ar dvi.
„Sprendėme „Meridiano“ klausimą, nes iš esmės buvęs savininkas piktnaudžiavo esama padėtimi ir sakėme, kad laivas turi būti perduotas kitiems savininkams. Manau, kad naujieji savininkai, A. Kuzmarskis ir A. Kaveckas, laikysis savo žodžio“, – sakė pirmininkas.
Kapitonų akiratyje buvo atsidūręs ir Jūrininkų ligoninės klausimas. Į Klaipėdą atsiritus sveikatos reformos bangai, ligoninė netikėtai buvo pervadinta Klaipėdos ligonine.
„Su Jūrininkų sąjunga važiavome į ministeriją, Vyriausybę, mynėme slenksčius ir atkovojome seną pavadinimą. Mums tiesiog be galo patinka šios ligoninės medikų požiūris“, – pasakojo J. Liepuonius.
Milijoninis krovinys
Pats J. Liepuonius pasaulio jūrų ir vandenynų bangomis ritasi jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Baigęs Liepojos jūreivystės mokyklą, o vėliau Vilniaus universitete ir tarptautinių santykių specializaciją, kapitonu jis tapo būdamas 38-erių, tad tokiu statusu gali didžiuotis jau porą dešimtmečių.
Šiuo metu jis darbuojasi Vokietijos ir Kanados bendrovėje, plukdo didelius, 38 tūkst. t, vos poros metų senumo laivus. Jo maršrutas dažniausiai driekiasi iš Europos į JAV, Argentinos uostus, tenka plaukti ir Indijos vandenynu Irano link. Per keletą dešimtmečių pamatyti teko kone visą pasaulį.
Laivais plukdomi konteineriniai kroviniai, dažnai keliauja vėjo malūnai. „Neseniai iš Prancūzijos į JAV vežėme ir jūros bangų elektrinę, kurios vertė beveik 40 mln. eurų. Tai vienas brangiausių krovinių per mano darbo laiką. Laivas tiek nekainuoja, kiek krovinys. Brangiau, ko gero, kainavo tik karinė įranga, kurią yra tekę gabenti kovai su piratais Gvinėjos įlankoje“, – prisiminimais dalijosi kapitonas.
Į pinkles nepateko
Pats J. Liepuonius į piratų pinkles nėra patekęs ir neslepia, kad išgirdęs apie laivų užgrobimus dažnai jaučia, kad didelė kaltės dalis tenka įguloms.
„Esu plaukęs per šimtą mylių nuo piratų rajono. Liepos mėnuo ten yra žiema, oras buvo blogas. Kateriai sukinėjosi aplink, ginkluoti vyrai stebėjo, tačiau laivas didelis ir jo lengvai neužgrobsi. Imdavausi visų priemonių – su įgula aptverdavome laivą spygliuota viela, ant jos pakabindavome lentelę „Aukšta įtampa“. Problemos nematau, tai išpūsta. Mano asmeninė nuomonė – atsakomybės trūkumas“, – sakė kapitonas.
Ir audros, ir ledas
Jei ne su piratais, tai su baisiomis gamtos išdaigomis akistatą yra patyręs kiekvienas jūrininkas. „Yra buvę situacijų, kai negali atsispirti stichijai. Esu ir papildomas liemenes paslapčiomis išdalijęs, vis laukiau, kaip įvykiai klostysis toliau. Itin ekstremalų įvykį apturėjau prieš porą metų, 2010-ųjų žiemą. Plaukėme iš Olandijos į Sankt Peterburgą ir įstrigome Suomijos įlankoje, ledo storis siekė apie metrą. Dariau viską, kas neleistina, kad išgelbėčiau laivą. Kad pakeisčiau laivo dreifavimo kryptį, mėčiau inkarus, nors sako, kad to daryti negalima. Tuomet laive dirbau ne kapitonu, o prižiūrėtoju. Kinų įgula iš siaubo buvo išsilaksčiusi“, – pasakojo J. Liepuonius.
Tą žiemą Suomijos įlankoje buvo įstrigę apie 50 laivų, olandų laivas stichijos neatlaikė ir sudužo. Ledlaužis į pagalbą atplaukė paskutinę akimirką, nors buvo užsakytas dar prieš tris paras. J. Liepuonius pamena, kad įplaukti į Sankt Peterburgo uostą ir išplaukti iš jo prireikė net 40 dienų.
„Jau kelerius metus tokių žiemų nebuvo, specialistai sėdėjo be darbo ir išsilakstė. Naujieji visiškai neturėjo patirties dirbti su ledlaužiais“, – skaudžias žiemos išdaigas prisiminė kapitonas.
Verti pasididžiavimo
Dėl tokių ir kitų savo nuopelnų bei požiūrio į darbą užsienio kompanijose Lietuvos kapitonai itin vertinami, jų atlygis paprastai būna toks pat, kaip ir Vakarų šalių jūrininkų.
Pasak J. Liepuoniaus, kapitono vardas apskritai skamba solidžiai ir yra labai gerbiamas. „Kreipiasi ne vardu, o kapitonu, net jei jau „n“ metų nebeplaukioja. Tai vardas iki gyvos galvos. Ypač jūrinėse valstybėse: Ispanijoje, Portugalijoje, Kanadoje – labai vertina. Kapitono vardas suteikia solidumo“, – džiaugėsi J. Liepuonius.
Kapitonus, pasak jo, pagarbiai vertina ir muitinė bei kitos išsivysčiusių valstybių institucijos. „Buvusiose tarybinėse šalyse kitaip, ten svarbu pirma ką nors „iškaulyti“. Kaip ir Afrikoje, pirmas klausimas būna: „Ką padovanosi?“. Įspūdžiai ne itin malonūs“, – pastebėjo kapitonas, kurio vienas sūnų baigęs Lietuvos jūreivystės aukštąją mokyklą taip pat tapo jūrininku ir šiuo metu dirba naftos paieškos laive.
Pats J. Liepuonius mokykloje kartais skaito paskaitas, egzaminuoja, padeda jaunuoliams atlikti praktiką ar net paremia materialiai.
„Kartais prisiimu tiek darbo, kad galvoju – ir kam man reikėjo“, – šypteli aktyvus kapitonų klubo pirmininkas.
