2019 m. gegužės 23 d.

Laive patirtas košmaras lydi iki šiol

Laive patirtas košmaras lydi iki šiol
2012-07-12 Jurga Vaišvilienė, Meridianas Nr.1 KOMENTARAI
„Laivas „Palina“ man lyg didžiausias košmaras“, – atvirai pokalbį pradeda virėja šiame laive dirbusi Ala Ivaškevičienė. Jame moteris išgyveno vieną baisiausių savo gyvenimo periodų. „Palina“ apie dvejus metus prastovėjo Ispanijoje, Kanarų salose. Mėnesius jame praleidusi įgula buvo be elektros, pinigų, o neretai trūko net maisto. Vienintelė laive buvusi moteris A. Ivaškevičienė su siaubu prisimena patyrimus – įgulos venerines ligas, kai pati bijodama užsikrėsti slėpė net savo šaukštą, taip pat nuolatinį vyrų girtuokliavimą ir bandymus išprievartauti. Moteris jau pradėjo rašyti knygą ir viliasi, kad kada nors ji bus išleista Ispanijoje.

Nors išgyvenimus moteris patyrė daugiau kaip prieš penkiolika metų, 1996-iaisiais, jie gyvi iki šiol. „Palina“ priklausė kompanijai „NTC Dalvent“, įsikūrusiai Vladivostoke. Jos generaliniu direktoriumi buvo aukštus valdžios pareigūnus pažinojęs ir jų statytiniu tapęs Vasilijus Michailovičius Kostiukovas. Prieš tai A. Ivaškevičienė dirbo tai pačiai kompanijai priklausiusiame kitame laive „Mercevic“, tačiau šis jau turėjo būti remontuojamas. Baimindamasi ilgam likti be darbo, ji ryžosi priimti kvietimą dirbti „Palinoje“.

„Pamenu, laivo „Mercevic“ kapitonas Bronislovas Bernotas man sakė – neik į tą laivą, jaučiu kažką negero. Jis buvo teisus“, – prisimena A. Ivaškevičienė.

Įtartina pradžia

Dirbti į naują laivą moteris sėdo Danijoje, Skageno uoste. „Palina“ pasuko Klaipėdos link, čia laivas turėjo būti trumpai paremontuotas, suformuota įgula. Laivas uostamiestyje stovėjo apie mėnesį.

„Klaipėdoje mums niekas nemokėjo atlyginimų, įgula buvo alkana. Su vieno jūrininko pagalba ieškojau nors trumpam darbo uoste, kad užsidirbčiau, nors valgyti žmonėms paruoščiau. V. M. Kostiukovas man buvo minėjęs, jog atsiskaitys, jei prireiks iš mano lėšųpirkti maisto“, – įtartiną pradžią prisiminė moteris. Uoste jai pavyko gauti darbą – ant butelių klijuoti banderoles. Netrukus į Klaipėdą atvyko laivu rūpinęsis kompanijos vadovas V. M. Kostiukovas.

„Jis atsiskaitė su iš Talino atvykusiais specialistais, kurie remontavo laivą. Tiesa, vėliau sužinojau, jog jis nenorėjo mokėti, tačiau vyrai atėmė krepšį su pinigais ir atsiskaičiavo tiek, kiek jiems priklausė. Su manimi jis atsiskaitė, kiek išleidau maistui, kurui, tad nusprendžiau dirbti toliau. Iš Klaipėdos taliniečiai grįžo namo. Jei jų kapitonas būtų plaukęs su mumis, būtume gyvenę kaip inkstai taukuose tokiame laive kaip „Palina“, – prisiminė A. Ivaškevičienė.

Naujutėlis laivas

Laivo kapitonu buvo paskirtas klaipėdietis Anatolijus Zelenovas.Tuomet vos kelerių metų senumo, Vokietijoje pastatytas laivas-šaldiklis „Palina“ iš Klaipėdos pajudėjo Kaliningrado link.

Vėliau pasiekė Kanarų salas. Užpildęs triumus tunu, pasuko į Nigeriją, kur žuvis buvo iškrauta.

„Laivas buvo visiškai mechanizuotas, tad mechanikams buvo tikrai mažai darbo. Ir dabar šis laivas būtų geras. Keturi šaldytuvai buvo autonominiai, kiekvieną triumą buvo galima pajungti atskirai. Senuose laivuose visi triumai pajungiami kartu. Afrikoje jūros vanduo įkaista net iki 30 laipsnių, tad šaldytuvai turi veikti itin gerai. Mes nepraradome nė gramo krovinio, visą žuvį pridavėme kaip kokybišką“, – pasakojo A. Ivaškevičienė.

Nigerijoje agentas įgulai pasiūlė sandėrį – dalį žuvies perparduoti ir gauti atlygį grynais. „Mes pasakėme, kad negavome dar atlyginimo už paskutinį mėnesį. Jei būtume sutikę, visiems būtų buvę sumokėti atlyginimai, tuomet taip darydavo ne vienas laivo kapitonas. Būtume gavę pinigų kurui, atlyginimams, o kas lieka – savininkui. Manau, kad kapitonas sutiko ir pinigus pasiėmė sau, o visiems pasakė, jog gavome tik truputį, išdalijo „ašaras“, avansą po 50 dolerių“, – prisiminė virėja.

Ji taip pat puikiai pamena, kaip svilinant Afrikos saulei kartu su kolega keliavo įgulai pirkti maisto. Tuo metu kapitonas parūpino, kad laive netrūktų alkoholio. Pigaus Afrikoje pirkto viskio buvo sukrautos dėžių dėžės, paslėptos užuolaidėlėmis. Taip prasidėjo nuolatinis kai kurių įgulos narių girtuokliavimas, o kapitonas į klausimus apie išgėrinėjimus laive atsakydavo tik mostelėjimu ar šypsena. Į Ispaniją iš Nigerijos per savaitę galėjęs parplaukti laivas atstumą įveikė per mėnesį.

Venerinės ligos

Stovint Nigerijoje laivą užplūdo juodaodės merginos. Pasilinksminti sumanė didžioji dalis įgulos. „Ligų pilna tiesiog gatvėse, juk Nigerija – ligų lizdas“, – vyrų drąsa stebėjosi moteris. Kai kurie jų neslėpė per naktį linksminęsi ne su viena ir visiškai nesisaugoję.

Įguloje buvęs moldavas išplau išplaukus į jūrą skundėsi, kad jam kažkas negerai. Susirgo ir dar vienas įgulos narys. Negana to, Kanaruose moldavas paslydo, susidaužė galvą, visas išbalo. „40-ies metų moldavą slaugėme visą naktį, paryčiui iškvietėme greitąją, jis buvo nuvežtas į Kanarų ligoninę ir ten po kelių valandų mirė“, – pasakojo 30 metų virėja pradirbusi Ala.

Ryte taip pat paaiškėjo, jog vienas įgulos narys į kajutę slapčia įsitempė nepilnametę nigerietę, ją prievartavo, mušė. Mergina besirūpinusi moteris reikalavo atlyginti padarytą žalą.

„Mergina buvo visiškai sudaužyta, ją reikėjo gydyti. Po to iš laivo dingo visi lynai, jie buvo nauji“, – toliau istoriją pasakojo moteris.

Vos įgulai buvo pranešta apie jūrininko mirtį, laivą apsupo Visuomenės sveikatos centro atstovai, laive buvo paskelbtas karantinas. Medikai paaiškino, jog vyras Nigerijoje užsikrėtė lytiniu keliu plintančia liga. Kokia, Ala nepamena, tačiau medikų teigimu, net ir iškart po nuotykių Afrikoje kreipęsis į medikus moldavas būtų likęs neįgalus.

„Kelionėje iš Nigerijos į Ispaniją viską ploviau chloru, mano rankosbuvo nuėstos, bijojau tų ligų. Turėjau savo šauktą ir lėkštę, visada juos laikiau savo kajutėje, atskirai nuo vyrų“, – sakė Ala.

Įkalinti laive

Iš Kanarų salų įgula taip ir nebeišplaukė, jame praleido kone metus. Laivu rūpinęsis kompanijos atstovas V. M. Kostiukovas taip ir neatvyko. „Ilgai nelaukę nuėjome į Transporto ir jūrininkų darbuotojų profsąjungą, parašėme pareiškimus, kad laivui neleistų išplaukti į jūrą, kol nebus sumokėti atlyginimai. Pradžioje laive buvo maisto, turėjome šviesą, tačiau baigėsi kuras ir viskas atsijungė. Buvo dar miltų, arbatos, bulvių. Profsąjunga kreipėsi į Raudonąjį kryžių. Jie mums atvežė daržovių, makaronų, vištos“, – vardino virėja.

Šalia prisišvartavus laivui iš Kaliningrado jo įgula neliko abejinga ir „Palinos“ jūrininkams pasiūlė tiekti elektrą prisijungus prie jų laivo. A. Ivaškevičienė prisimena, jog girti vyrai nelabai reagavo į siūlymą, tad rusų įgula pati viską sujungė. Po mėnesio, laivui išplaukus, „Palina“ vėl paskendo tamsoje. Maistą moteris ruošė tiesiog denyje garuojant laužo dūmams. Situacija susidomėjo net televizija, spauda, kvietusi padėti jūrininkams. Į laivą įvairių daržovių atveždavo ūkininkai. „Vieną dieną vėl atvyko Raudonasis kryžius, vyrai šliaužiojo girti ir šie pasakė: „Jei turite už ką gerti, rasite ir maisto už ką nusipirkti, daugiau neremsime, jei norite, ateikite patys“. Kaip ten nueisi, 18 km nuo uosto“, – vis aštrėjančią situaciją toliau pasakojo Ala.

Dalis iš įgulos narių bandė prasimanyti pinigų. Itin darbštų ir gerą laivų-šaldytuvų mechaniką greit priėmė kita laivybos kompanija. Įgulai darbo pasiūlė ūkininkai. Kalnuose įsikūrusiuose ūkiuose vyrams teko nešioti akmenis, dirbti kitus darbus. Tiesa, kai kurie vos užsidirbę pinigus išleido alkoholiui. Vienas jūrininkas, vos laivui įstrigus Kanaruose, iškart išvyko namo. Ala bandė ieškoti valytojos ir kitokio darbo mieste, tačiau nesisekė.

Pardavinėjo žuvį

Paskutinius du mėnesius A. Ivaškevičienė perėjo į šalia prisišvartavusi laivą iš Ganos. „Ganos laivo vyrai turėjo žuvies, kurią parduodavo pusvelčiui. Jei kilogramas žuvies kainuodavo 300 pesetų, jie 30 kg dėžę parduodavo už 500. Aš pradėjau ieškoti, kas nupirktų žuvį, juk man reikėjo pinigų ir vandeniui, ir duonai, ir šampūnui. Radau pirkėjų, pirmą kartą žuvį pardaviau už 2500 pesetų. Jos gi nepanešiu, teko nuomotis mašiną, tačiau vis tiek dar šiek tiek pinigų liko ir man. Kai policija mane pamatė mėlyną, nes aš gyniausi, kai bandė išprievartauti, jie padėjo man, matė, kad greit užmezgu kontaktus, buvau pramokusi ispaniškai. Policija įspėjo, kad vienu kartu iš teritorijos galiu išvežti tik po dvi dėžes, tad teko važiuoti daugybę kartų“, – pasakojo Ala. Pora dėžių žuvies dingo, moteris mano, kad pasidarbavo įgula, pardavusi žuvį vėl pasivaišino alkoholiu.

Po 8 mėnesių košmaras baigėsi – moteris įsidarbino virėja italų laive ir sėkmingai dirbo kelerius metus. Taip Ispanija namais jai tapo dar 15 metų. Virėja lietuvė dirbo keliuose turistų pamėgtuose viešbučiuose Kanarų salose.

Įgulos likimas

Dauguma laivo įgulos narių po kurio laiko buvo deportuoti į Lietuvą. Anot A. Ivaškevičienės, vyrai buvo išsinuomoję būstą, užsidirbdavo perpardavinėdami prekes, tarp jų, kaip teigiama, ir narkotikus. Tarp vyrų įsiplieskė ginčų, kas, kam ir kiek nesumokėjo. Konfliktą malšino policija, vėliau vyrus išsiuntusi iš šalies. Ispanijoje liko kapitonas, įsidarbinęs Biskajos įlankos žvejybiniame laive. Šie maži laiveliai itin nesaugūs, per metus net keletas jų nuskęsta. A. Ivaškevičienę pasiekė žinia, jog toks likimas ištiko ir kapitoną – šis nuskendo.

Laivą pardavė

Atidirbusi vieną pamainą italų laive A. Ivaškevičienė aplankė krante dar tebestovėjusią „Paliną“. Pasak jos, laivas buvo gerokai išardytas. Grįžusi antrą kartą laivą rado visiškai suniokotą – neliko ne tik įrangos, bet ir kapitono kajutėje iškloto parketo. Manoma, kad laivą dalimis išpardavė dalis įgulos narių, norėjusių prasimanyti pinigų.

„Laivas buvo apgadintas jau mums plaukiant iš Nigerijos. Jei to vyrai nebūtų padarę, būtume galėję patys, be jokio savininko kontrolės dirbti, vežti žuvį, juk agentas siūlė bendradarbiauti. Žmonės buvo neblogi, kapitonas kaltas, kad tiek alkoholinių gėrimų atsidūrė laive“, – įsitikinusi klaipėdietė.

Kanarų salose laivas prastovėjo dvejus metus, vėliau buvo parduotas aukcione. Laivą nupirko kariškiai, panaudoję jį mokymams. Laivo įgula uždirbtų pinigų taip ir nebeatgavo.

A. Ivaškevičienė pradėjo rašyti knygą, tikisi, kad ateityje Ispanijoje ji bus išleista, o gal net sulauks susidomėjimo ir istorija atsiskleis kino ekranuose. Moteris, sulaukusi pensijos, neseniai grįžo į Lietuvą.

Naujausias numeris

ATSARGIAI, SKOLININKAI:

UAB “Gokartas“ Direktorius Darius Baltramiejūnas
UAB “Autojarus hidraulika“ Direktorius Remigijus Jasiūnas