2019 m. rugpjūčio 25 d.

Lietuva ir „Baltijos Lloydas“: jūrų prekybos pradžia

Lietuva ir „Baltijos Lloydas“: jūrų prekybos pradžia
2012-11-05 Mindaugas Aušra, Transportas Nr.6-7(44) PAVELDAS
Per kelerius metus po Pirmojo pasaulinio karo įtvirtinusi savo valdžią Šventosios (1921 m.) ir Klaipėdos (1923 m.) uostuose Lietuva įsitvirtino ir Pietryčių Baltijos pajūryje. Tarpukario Lietuvoje laivyno raida atspindėjo valstybės vystymosi tendencijas.

Pasirinkusi Klaipėdos jūrinį uostą geopolitinės padėties stiprinimo įrankiu, Lietuva pradėjo deklaruoti jūrinės valstybės pretenzijas. 1921 m. į Klaipėdą atplaukė pirmasis Lietuvos jūrinis prekybos laivas „Jūratė“, o 1936-ieji yra siejami su jūrų laivininkystės kompanijos „Lietuvos Baltijos Lloydas“ įkūrimu, baigusiu tautinio jūrų prekybos laivyno steigimo procesą. Akcinės bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ įkūrimas Kaune 1936 m. gruodžio 21 d. vainikavo Lietuvos vyriausybės ir stambiųjų šalies verslo bendrovių kelerių metų kryptingą veiklą, siekiant įsteigti nacionalinę laivininkystės įmonę. Pirmuosius konkrečius žingsnius šia kryptimi žengė akcinė bendrovė „Maistas“, 1935 m. pabaigoje nupirkusi tris laivus-šaldytuvus, skirtus Lietuvos gyvulininkystės produkcijai gabenti į Europą. „Lietuvos Baltijos Lloydo“ akcininkai (akcinis kapitalas – 2 mln. litų) – bendrovės „Maistas“, „Pieno centras“ bei „Lietūkis“ ir Lietuvos Vyriausybė, atstovaujama Finansų ministerijos. Šios trys Vyriausybės remiamos bendrovės buvo suinteresuotos išvežti Lietuvos ūkio produkciją ir importuoti krašto ūkiui reikalingus krovinius laivais su Lietuvos vėliava, taip šalyje paliekant krovinių gabenimui skirtas lėšas. Ne mažiau svarbi bendrovės įkūrimo pasekmė buvo nacionalinių jūrų verslo ir laivyno specialistų formavimas bei krašto gyventojų jūrinės savimonės ugdymo pradžia. Bendrovės pavadinimas pasirinktas pagal kai kurių kitų Europos laivininkystės kompanijų tradiciją (pvz., „Šiaurės Vokietijos Lloydas“ Brėmene, „Austrijos Lloydas“, „Roterdamo Lloydas“), kai bendrovės savo pavadinimuose vartojo pirmosios laivų draudimo firmos Lloydas Anglijoje pavadinimą. 1938 m. „Jūrinės žinios“ rašė, kad metais prieš tai Klaipėdos uostas davė pusantro milijono litų pajamų. Tuometiniais skaičiais Klaipėdos uostas pasiekė nemažai. „Reikšminga tai, kad pernykštės pajamos jau viršijo paprastąsias uosto išlaikymo išlaidas, kurios pernai buvo apie 1,46 mln. Lt. Tokiu būdu, jei pernai nebūtų vykę naujų statybų, kurios siekė 1,7 mln. Lt, tai jau pernai iš uosto būtume turėję keliasdešimt tūkstančių litų pelno“, – rašė „Jūrinės žinios“. Tuo metu buvo paskaičiuota, kad suaktyvėjus prekybai ir baigus uosto plėtimo ir tobulinimo darbus, valstybė galės nemažai iš uosto uždirbti. Tačiau „Lietuvos Baltijos Lloydas“ kūrėsi ir veikė nepalankioje tarptautinio jūrų verslo aplinkoje, įveikiant ir apeinant Lietuvą diskriminuojančias sutarčių su didžiosiomis valstybėmis (ypač su Didžiąja Britanija) nuostatas. Įmonės laivyną aptarnavo laivų maklerių firma „Baltijos transporto bendrovė“, kuri rūpinosi laivų frachtavimu, krovinių paieška, krovos darbais. 1938 m. ji kontroliavo beveik 70 proc. laivų samdymo verslo Lietuvoje. Įvairiu metu bendrovei priklausė 8 jūriniai garlaiviai, keli upių ir uosto garlaiviai-vilkikai, apie 30 medinių ir metalinių baržų kroviniams plukdyti Nemunu tarp Klaipėdos ir Kauno. „Lietuvos Baltijos Lloydo“ agentai veikė 15-oje užsienio valstybių, o transporto agentūros buvo steigiamos įvairiose Lietuvos vietovėse. Bendrovės devizas – „pristatyti prekes iš užsienio uosto iki kliento durų“. Bet kokiu atveju 1937 m. „Baltijos Lloydui“ buvo gana nesėkmingi. Sunki žiema pareikalavo aukų. Negana to, kad įmonė prarado dalį naftos, plukdomos Baltijos valstybėms, kurią, anot tuometinių žinių, Prancūzijos valstybė pasisavino, vis dar užšąlantys uostai apgadino daugelį bendrovės laivų. 1939 m. bendrovės laivai pergabeno 140 000 t krovinių ir uždirbo 1,2 mln. litų užsienio valiuta. Tai pačiais metais Lietuva prarado Klaipėdos uostą, o netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Šie veiksniai apribojo „Lietuvos Baltijos Lloydo“ veiklos galimybes, nuskendo didžiausieji bendrovės laivai. Po šalies okupacijos 1940 m. vasarą bendrovės laukė visų privačių ir akcinių bendrovių likimas: rugpjūtį pradėtas įmonės nacionalizavimo procesas buvo baigtas po poros mėnesių. Likę 4 jūriniai laivai kartu su personalu buvo perduoti Tarybų Latvijos valstybinei laivininkystei.

Plaukiojantys miestai

Pirmieji bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ jūriniai laivai buvo bendrovės „Maistas“ už akcijas perduoti 3 garlaiviai-šaldytuvai. Dar 1935 m., tarpininkaujant Lietuvos generaliniam konsului G. Ringui, AB „Maistas“ Norvegijoje išsinuomojo, o metų pabaigoje ir nupirko nedidelius „dvynius“: 542 BRT talpos garlaivius „Barfrost“ ir „Rimfrost“, vėliau pavadintus Lietuvos miestų pavadinimais „Utena“ ir „Kretinga“. Po metų šį laivyną papildė Anglijoje nupirktas 641 BRT talpos garlaivis-šaldytuvas, pavadintas „Maistu“. Bendrovėje „Maistas“, vėliau „Lietuvos Baltijos Lloyde“ naujų laivų pirkimo ir įgulų formavimo reikalus tvarkė valdybos narys, „Maisto“ fabriko Klaipėdoje direktorius Vladas Grudzinskas. Pirkti 10–15 metų prieš tai plaukioję laivai, kurių vertė rinkoje buvo nedidelė. Laivais-šaldytuvais į Angliją, Belgiją, Olandiją buvo gabenamas lietuviškas bekonas, mėsos konservai, sviestas ir kita žemės ūkio produkcija, atgal laivai dažniausiai grįždavo pustuščiai. Keturis metus „Utena“ ir „Kretinga“ plaukiojo tarp Klaipėdos ir Antverpeno bei Roterdamo. 1937 m. „Lietuvos Baltijos Lloydas“ Danijoje įsigijo sausakrūvius garlaivius „Šiauliai“ ir „Marijampolė“, galinčius gabenti po 1500 t krovinių, o parduotą „Maistą“ pakeitė dar didesni laivai: Norvegijoje pirkti 2400 t krovinių galintys gabenti garlaiviai „Panevėžys“ ir „Kaunas“. Šie laivai plaukiojo tarp Baltijos ir Šiaurės jūros uostų, gabeno medieną, javus, druską, cukrų, trąšas, anglį, cementą ir įvairiausius pakuotus krovinius. Antrojo pasaulinio karo metais bendrovė JAV nupirko norvegų garlaivį „Denny“, kurį norėta pavadinti „Trakai“. Beveik 2000 t pakraunamas garlaivis buvo didžiausias bendrovės laivyne, tačiau dėl politinių permainų taip ir neatplaukė į Baltiją. Bendrovė vis gausino savo vidaus vandenų laivyną, gabenantį krovinius Nemuno upe tarp Klaipėdos ir Kauno. 1940 m. pradžioje „Lietuvos Baltijos Lloydui“ Nemune priklausė (savi ir nuomojami) daugiau nei 20 medinių ir metalinių baržų, 7 garlaiviai ir motorlaiviai. Metalines baržas bendrovė statė savo statykloje Kriukuose, motorinius vilkikus – Šančiuose. Netekus Klaipėdos uosto, „Lietuvos Baltijos Lloydo“ jūriniai laivai buvo priregistruoti Šventojoje, o Lietuvos kroviniai buvo gabenami per Liepojos, Rygos uostus ir laisvąją Klaipėdos uosto zoną. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui sudėtingos ir pavojingos laivybos sąlygos pareikalavo aukų: 1939 m. lapkritį Suomių įlankoje nuskendo garlaivis „Panevėžys“, o po poros dienų Šiaurės jūroje buvo torpeduotas garlaivis „Kaunas“. Sovietų valdžiai nacionalizavus bendrovę, „liaudies nuosavybėn“ perėjo: jūriniai garlaiviai „Utena“, „Kretinga“, „Šiauliai“, „Marijampolė“, „Denny“ (kuris taip ir liko JAV), plaukiojančios dirbtuvės „Darbas“, upių garlaiviai „Rambynas“, „Lietuvaitė“ ir „Aušra“, 7 motoriniai vilkikai, 21 Nemuno barža, statomas motorlaivis „Ūdra“. Jūriniai laivai buvo perduoti sovietiniam latvių laivynui, bet visi nuskendo 1941 m.

Lietuviška siela

Bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ vadovybė visą laiką laikėsi nuostatos savo laivų įgulas formuoti iš lietuvių jūrininkų. Taip buvo tęsiama dar bendrovės „Maistas“ pasirinkta lietuviško laivyno kūrimo kryptis, kuria rūpinosi „Lietuvos Baltijos Lloydo“ valdybos narys Vladas Grudzinskas. Pirmuosiuose bendrovės laivuose „Utena“ ir „Kretinga“ norvegus pakeitė lietuviai kapitonai ir šturmanai Feliksas Marcinkus, Bronius Krikštopaitis, Eduardas Sliesoraitis, Juozas Kaminskas, Rapolas Čemeška. Pirmas laivas su beveik vien lietuviška įgula buvo garlaivis „Maistas“, vadovaujamas kapitonų B. Krištopaičio, vėliau – J. Kaminsko. „Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivuose tarnybą gavo Suomijoje, Latvijoje, Olandijoje mokslus baigę kvalifikuoti lietuviai jūrininkai. Iš visos Lietuvos į Klaipėdą veržėsi jaunuoliai, besitikintys gauti jūreivio ar kūriko vietą laivuose su Lietuvos vėliava. Pasiūla gerokai viršijo paklausą iki pat Nepriklausomybės netekimo. Lietuvių laivų mechanikų trūkumas bendrovės laivuose iki 1940 m. kompensuotas mechanikais, parengtais užsienio, daugiausia Latvijos, jūrų mokyklose. „Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivynas padėjo išspręsti labai opią užsienio jūrų mokyklose besimokančių jaunuolių iš Lietuvos plaukiojimo praktikos problemą. Po teorinio kurso mokykloje jų lankytojai vasarą privalėjo plaukioti ir įtvirtinti praktinius įgūdžius. Be reikiamo plaukiojimo stažo jiems negalėjo būti suteikiama atitinkama kvalifikacija. Kadangi užsienio laivuose gauti vietą tokiai praktikai buvo sudėtinga, „Lietuvos Baltijos Lloydo“ įsteigimas padėjo spręsti ir šį labai svarbų Lietuvos laivyno žmonių rengimo klausimą. Atlikę praktiką bendrovės laivuose, lietuviai jaunuoliai dažniausiai juose ir įsidarbindavo. „Lietuvos Baltijos Lloydas“ rūpinosi ne tik kvalifikuotų laivų vadovybės savo laivams rengimu. 1938 m. vasarą Klaipėdoje bendrovės organizuotus jūreivių rengimo kursus lankė 28 vyrai, o norinčiųjų lankyti kursus buvo 170. 1937 m. penkiuose bendrovės laivuose iš 25 kapitonų, šturmanų ir mechanikų 19 buvo lietuviai. Po dvejų metų visiems bendrovės laivams vadovavo lietuviai: garlaiviui „Kaunas“ – B. Krištopaitis (1940 m. paskirtas JAV nupirkto garlaivio „Trakai“ kapitonu), garlaiviui „Panevėžys“ – F. Marcinkus, garlaiviui „Marijampolė“ – J. Kaminskas, garlaiviui „Šiauliai“ – B. Monkevičius, garlaiviui „Utena“ – V. Dulevičius, vėliau L. Serafinas, garlaiviui „Kretinga“ – E. Sliesoraitis, vėliau A. Šimkus. Dešimtys Nemuno pakrančių gyventojų – upeivių – plaukiojo bendrovei „Lietuvos Baltijos Lloydas“ priklausiusiuose upių laivuose. Kai kurie upeiviai ilgainiui tapdavo jūrinių laivų įgulų nariais. 1940–1941 m. keturiuose nacionalizuotuose ir Sovietų Latvijos jūrų laivininkystei perduotuose bendrovės laivuose liko lietuviškos įgulos. Keliasdešimt lietuvių jūreivių žuvo jūroje karo veiksmų metu, buvo represuoti Sovietų Sąjungoje, kai kurie emigravo į užsienį.

Naujausias numeris

ATSARGIAI, SKOLININKAI:

UAB “Gokartas“ Direktorius Darius Baltramiejūnas
UAB “Autojarus hidraulika“ Direktorius Remigijus Jasiūnas