Meridianas Nr. 3
Mielieji skaitytojai,
Klaipėda. Prisimename šį pajūrio kraštą, kai jame nutinka kas nors įdomaus, gražaus ar baisaus. Baisūs dalykai šiame prigludusiame prie jūros mieste ar netoli jo nutinka rečiau, bet jie dar ilgai skamba mūsų ausyse.
Klaipėdos rajono Lūžgalių kaime girtas sutuoktinis žiauriai, keletą valandų kankinęs, nužudė žmoną. Keturių vaikų motina kvietėsi policiją, tačiau pagalbos nesulaukė. Tokie ir panašūs pranešimai nusikaltimų suvestinėse Lietuvoje nėra labai reti. Už dviejų pareigūnų galbūt netinkamai atliktas pareigas Policijos departamentui ieškinį pateikė nužudytosios moters brolis. Valstybė iš visų mūsų sąskaitų kompensuos našlaičiams už supuvusios sistemos ir nerangių policininkų klaidas.
Per žingsnį nuo nelaimės: Klaipėdoje vis dar likę pastatų ir įvairių įrenginių, kur styro netvarkingi elektros laidai. Ar kas prisiimtų atsakomybę nelaimės atveju? Elektros kabeliai styro ne tik prie apleistų pastatų, bet ir prie visuomeninių statinių. Atvertos skydinės, ištampyti laidai neužkliūva atsakingiems pareigūnams. Kol kas. Kol neatsitiko nelaimė. Tačiau ir nelaimės atveju tektų ilgai ieškoti, kas kaltas.
Požeminės perėjos jau seniai šiurpina klaipėdiečius. Tuo tarpu miesto valdžia šiais metais pinigų rado tik vienai perėjai sutvarkyti. Sovietiniais metais statytos požeminės perėjos Klaipėdoje jau seniai nematė remonto – plytelės aptrupėjusios, dėl užakusių lietvamzdžių telkšo balos, tvyro smarvė, perėjose tamsu net ir šviesiausią dieną. Jų paskirtis – užtikrinti pėstiesiems saugumą, todėl perėjos turi būti tvarkingos, apšviestos. Bet, deja, to nėra.
Atrodytų, kad klaipėdiečiai, vieninteliai Lietuvoje gyvenantys šalia jūros, turėjo ją pamilti, ja rūpintis, pagarbą ir meilę vandenims rodyti visur ir visada. Tačiau miesto tvarkytojai, deja, jau daugelį metų stebi visai priešingą dalyką: atrodo, kad vienintelis miestiečių noras – kuo daugiau teršti aplinką ir juos supančius vandenis.
Nelegalūs įvairiausių atliekų sąvartynai uostamiestyje dygsta kaip grybai po lietaus, o jų likvidavimui kasmet išleidžiami nemenki pinigai. Skaičiai tiesiog šiurpina: 221+24+160 – net 405 t! Tokį atliekų kiekį išvežti trunka ištisus metus, tačiau nepanašu, kad padėtis gerėtų ir klaipėdiečiai savo rankomis mažiau terštų gyvenamąją aplinką.
Miesto tvarkytojams didžiausią rūpestį kelia ir žvejai mėgėjai, susiburiantys Smiltynėje prie Kuršių marių krantinių, Pilies uoste ar prie Danės krantų. Susidaro įspūdis, kad jie niekada daugiau nebesugrįš į tą vietą, kurioje ką tik jie mėgavosi gamta.
Iškyla mieste ir kasdieninių klausimų – ar dėl šildomos žemės ir net viduržiemį žaliuojančios žolės išauga sąskaitos ir gyventojams? Kiek pakeliui į daugiabučius uostamiestyje iššvaistoma šilumos energijos? Kodėl šildoma žemė, kai namuose vėsu? Tokie klausimai kyla dažnam klaipėdiečiui. Tuo tarpu „Klaipėdos energijos“ atstovai atkerta, kad stebėtis aptirpusiu sniegu mieste, kur eina trasos – nevertėtų. Ragina pasižiūrėti į važiuojančių automobilių dujų išmetamuosius vamzdžius – juk jie taip pat žiemą neapšąla…
Klaipėdiečiai, gavę sąskaitas už šildymą, dažnai nė nežino, kad turi susimokėti ir už viduržiemį po langais žaliuojančią žolę. Gal jie Klaipėdos energijos įkaitai?
Beveik du trečdaliai (63 proc.) Lietuvos gyventojų mano, kad valdžios institucijos atstovauja ne gyventojų, o stambių verslo grupių interesams. Klaipėdos miesto valdžia neretai žvalgosi į jai pavaldžių įmonių storas pinigines, pastarosios į gyventojų – reikia, mokėkit, tuoj pat, priversim…
TURINYS
Meridianas Nr. 2
Mielieji skaitytojai,
Lietuva ir Klaipėdos kraštas mūsų sąmonėje jau tapo neatsiejami, tačiau kiek kartų jis buvo prarastas ir vėl grįždavo… Amerikietis istorikas Alfredas Erikas Sennas yra pažymėjęs, jog Lietuva be Klaipėdos būtų tarsi kūnas be galvos. Šio krašto ir paties uostamiesčio istorija yra unikali, savita ir tarsi netipiška Šiaurės Baltijos regiono uostų-sostinių fone, bet Lietuvai ji ypatinga. Ateinančių metų sausį sukanka 90 metų Klaipėdos sukilimui, kuris tapo drąsios jaunos valstybės diplomatijos ir apgalvotos karinės operacijos simboliu. Žvelgiant į drąsų planą, kuris gimė tuometinės Lietuvos Vyriausybės ir Šaulių sąjungos vadovų galvose, ir vėlesnį jo įgyvendinimą, kyla mintis, jog išnaudota labai reta politinė galimybė susitarti su Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusia Vokietija ir kitomis valstybėmis, kad šios netrukdytų įgyvendinti sukilimą ir prijungti Prancūzijos atstovų valdomą Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Sukilimo pirmasis etapas prasidėjo 1923 m. sausio 9 d. paskelbus manifestą, kuriame teigta, kad krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, kitą dieną sukilėliai su raiščiais ant peties su užrašu „MLS“ (Mažosios Lietuvos savanoris) perėjo sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė, Pagėgiai buvo užimti be pasipriešinimo tą pačią dieną, o Klaipėdos puolimas prasidėjo sausio 15 d. Sukilimo tikslas pasiektas kone žaibo greičiu, nes sausio 20 diena baigėsi suvereniteto teisių Klaipėdos krašte perdavimu Lietuvai. Karinei akcijai tinkamas laikas buvo parinktas itin preciziškai, nes tuo pat metu Belgijos ir Prancūzijos kariuomenės įžengė į Vokietijos Rūro sritį, sutelkdamos visą dėmesį į šį įvykį. Dar dieną anksčiau Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche žadėjo paskelbti sprendimą, kad Klaipėda turi tapti laisvąja valstybe. Nežinia, kaip galėjo pakrypti mūsų valstybei strategiškai svarbaus krašto likimas, jei ne kruopštus diplomatinis pasirengimas. Sukilimui besirengianti Šaulių sąjungos vadovybė, Berlyne susitikusi su Vokietijos reichsvero vadu gen. Hansu von Seecktu, pasirūpino akcijai reikalinga ginkluote ir gavo pažadą, kad nei vienas vokietis Klaipėdoje nešausiąs į lietuvius. Ernestas Galvanauskas taip pat gavo neoficialų Sovietų Rusijos ir Vokietijos diplomatų palaiminimą akcijai.
Po šios diplomatinės ir karinės pergalės Lietuva atkūrė savo kaip jūrų valstybės potencialą ir tuo pačiu priminė apie istorines savo ribas. Tiesa, 1939 m. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos, tačiau neilgam. Dinamiška ir spalvinga uostamiesčio istorija gyva daugybėje prisiminimų, kurie surašyti ir žinomos to krašto rašytojos Ievos Simonaitytės, taip pat dalyvavusios sukilime, atsiminimuose bei kitų žmonių liudijimuose.
TURINYS
Meridianas Nr. 1
Mielieji skaitytojai,
Jūra turi nepaprastą savybę – užburti ir pavergti sielą, su ja siejami daugybės žmonių troškimai ir viltys, dažnai ir ištisi gyvenimai. Kartą įkvėpęs gaivaus jūros ir vandenynų platybių oro, pajutęs visa persmelkiančio vėjo jėgą ir bangų ritmą, neliksi abejingas jos didybei ir grožiui.
Galbūt šios didybės pakerėti ryžomės pažvelgti giliau į žmonių, dirbančių ir gyvenančių jūra, vidų, jų išgyvenimus bei patirtį. Nuo neatmenamų laikų žmonės veržėsi į jūros platybes, siekdami pažinti tolimus kraštus, patirti su niekuo nesulyginamą jūros stichiją ir tapti laisvi. Nedideliame laivelyje ar galingame kelte šis laisvės pojūtis išlieka toks pat stiprus, svaigus ir nepakartojamas.
Naujasis leidinys, kurį laikote savo rankose, neatsitiktinai pavadintas „Meridianu“. Jis žymi tą sunkiai suvokiamą ribą, kurią įveikęs jūreivis ar keliautojas tampa ne pilkosios sausumos piliečiu, o širdyje nešioja niekam neskelbtą amžiną priesaiką jūros platybėms. Jis gyvena ja, be jos negali ir netgi sapnuoja naktimis. Jūra maitintoja, jūra guodėja ir jūra gyvenimo kelias. Tai motyvai, kuriuos jūs aptiksite kiekvienoje iš pristatomų istorijų. Tegu jie skamba kiek proziškai ir kasdieniškai tarsi krovos bendrovės dokininko dejonė amžinai sunkiu darbu ar ilgesingas jūrininko pasakojimas. Lietuvoje turime nemažą bendruomenę, kuri sieja save su jūra, joje ar šalia jos dirba ir gyvena. Šiems žmonėms, kurie mūsų puslapiuose jus pasitiks saulės ir vėjo nugairintais veidais, norime padėkoti už atvirumą ir nuoširdumą, o jus paskatinti domėtis šia tematika. Neabejojame, kad šiame specializuotame leidinyje rasite įdomių ir aktualių temų, atrasite ir iš naujo įvertinsite tai, kas vyksta Klaipėdos uoste ir mažuose šalies uosteliuose. Tikimės, jog analizuodami kai kurias problemas atkreipsime atsakingų už jų sprendimą dėmesį ir tapsime akstinu jas spręsti. Linkime tapti jūrinės bendruomenės dalimi ar bent jau jūros romantikais, kurių polėkis ir veržlumas nustebins ne vieną žemės gyventoją.
Malonaus skaitymo.
TURINYS
Naujausias numeris
