2019 m. rugpjūčio 23 d.

Profesija, kuri niekam nerūpi

Profesija, kuri niekam nerūpi
2012-07-10 Jurga Vaišvilienė, Meridianas Nr.1 PROFESIJA
Darbas dvylika valandų, pageidautina, be pertraukėlių. Iškvietimai dirbti laisvadieniais, o nesutikusiems – darbdavio rūstybė. Priedas už gerą darbą, o tiksliau – už paklusnumą ir, pageidautina, nepriklausymas profsąjungai. Kai kuriose uosto kompanijose dirbantys dokininkai neslepia susiduriantys su sudėtinga darbo aplinka, išnaudojimu. Situaciją blogina ir tai, jog dokininko profesija Lietuvoje vis dar nėra standartizuota – kiekviena uosto bendrovė juos ruošia, kaip išmano.

„Klaipėdos Smeltėje“ apie metus dirbantis Rokas Šaulys apgailestauja, kad dokininko patirtis nėra vertinama. Šešerius metus kitoje kompanijoje pradirbęs jaunas vyras pakeitęs darbą jaučia širdgėlą. Nors jis valdo keturias technikos rūšis, su ja dirbti neturi galimybių.

„Yra darbuotojų, kurie mėnesį pradirba, juos siunčia į kursus, moko dirbti su technika, jiems kils atlyginimas. Nueinu pas viršininką ir rodau – turiu teises. Kodėl negaliu dirbti? Man atsakoma: „Tu nelojalus“. Dėl to dirbu fizinį darbą, kraunu, šluoju“, – pasakojo R. Šaulys.

Vyras teigia pasinaudojantis numatyta per 12 val. trukmės darbo dieną valandos trukmės pietų pertrauka, bet ir pailsėti triskart po 15 minučių. Darbdaviui poilsio akimirkos nepatinka, nes už jas reikia mokėti, tad lojalus darbuotojas turi plušėti be pertraukėlių. Be to, jis turi sutikti dirbti ir laisvadieniais. R. Šaulys teigia, jog normalu, kad laisvadieniai būna suplanuoti išvykoms ar kitiems reikalams dar iš anksto, tad iškvietimas į darbą ne kiekvienam malonus. Be to, vengdami mokėti už pradirbtą laisvadienį dvigubai, neretai darbdaviai pakiša pasirašyti lapą, kuriame numatytas darbo grafiko pakeitimas ir sutikimas dirbti už įprastą atlygį. R. Šaulys svarsto, kad turbūt dėl šių priežasčių jo algalapyje priedas už gerą darbą būna įvertintas vos 6 litais.

Išnaudojimas tebėra tikrovė

Tomas Mazeliauskas uoste dirba jau 12 metų. Pasak jo, ir anksčiau pasitaikydavo visko, tačiau dabar žmonės vis labiau išnaudojami. Vietoj ilgamečių darbuotojų neretai į darbą pakviečiami vienadieniai, per įvairias agentūras pasamdyti žmonės, jiems už darbą mokami vos keli litai – apie keturis kartus mažiau nei saviems darbuotojams. „Laisvai samdomi žmonės „suvalgo“ daug darbo, kurį galėtų pasiūlyti saviems. Tai žmonių išnaudojimas, o mums – prastova“, – sakė T. Mazeliauskas, dirbantis „Malkų įlankos terminale“.

Abu vyrai pastebi, jog į uostą vis daugiau darbuotojų atvyksta iš kitų miestų – Telšių, Plungės, kaimiškų vietovių. Jie mano, kad šie darbuotojai yra ne tiek pasidomėję savo teisėmis ir leidžiasi labiau išnaudojami.

Pasak T. Mazeliausko, norintys gauti apie 4000 litų atlygį dokininkai darbe kone gyvena, per mėnesį jie pluša po 260 300 val.

R. Šaulys ir T. Mazeliauskas priklauso profsąjungai „Uostininkas“. Tokie darbuotojai darbdaviams nėra mieli.

„Dėl profsąjungos – didelis spaudimas. Už girtumą buvo atleisti du žmonės, ir vėl priėmė, sakė: „Tik nestok į profsąjungą, viską mokėsiu“, o nesumoka už darbą išeiginėmis, kaip priklauso. Apgaudinėja“, – pasakojo T. Mazeliauskas.

Vyras juokavo, kad kol nepriklausė profsąjungai ir Šv. Kalėdų dovanos buvo dosnesnės – vaizdo grotuvas ar televizorius. Pastaraisiais metais per šventes apsiribojama šampanu ir saldainiais.

„Esame profsąjungoje penkti metai. Iki tol neturėjome normalaus darbo grafiko, dirbome savaitę dienomis, savaitę naktimis. Namie nebūdavome, kaip vilkikų vairuotojai“, – profsąjungos nauda pasidžiaugė T. Mazeliauskas.

Gina savus

Pasak profsąjungos „Uostininkas“pirmininko Antano Barusevičiaus, dokininkams problemų nestinga. Viena jų – prastovos, už kurias mokamas minimalus atlyginimas. Anot jo, sovietiniais metais už prastovą dėl darbdavio kaltės būdavo mokamas atlyginimo vidurkis. „Aukštos kvalifikacijos darbuotojas gauna 30 lt/val., o kai prastova – mokama 4–5 lt, prarandamas atlyginimas, šeima atsiduria už skurdo ribos, o darbuotojas nedirba dėl darbdavio kaltės“, – pabrėžia A. Barusevičius.

Kita problema – nežinia, kaip ir kada mokami priedai. Pasak pirmininko, susidaro įspūdis, kad darbdavys vadovaujasi principu – noriu duodu, noriu neduodu, o duoti nori tik nepriklausantiems profsąjungai. Šiuo metu ši problema nuvilnijo iki teismo, yra iškelta byla.

Toleruoja girtaujančius

A. Barusevičius stebėjosi, jog „Klaipėdos Smeltė“ į darbą vėl priėmė kelis dėl girtavimo atleistus asmenis, negana to, vieną jų išsiuntė mokytis valdyti kraną. Pirmininko teigimu, pats darbdavys, teigęs, jog su geriančiais nesitaikstoma, elgiasi priešingai. Lojalūs darbuotojai pasijuto nuskriausti. Šios ir daugelis kitų problemų, anot A. Barusevičiaus, kyla ir dėl to, jog Lietuvoje vis dar nėra ratifikuota Tarptautinės darbo organizacijos konvencija dėl dokininkų padėties. Nesant standartų – sunku apsiginti, įvertinti darbo riziką. Atskirą konvenciją, apibrėžiančią jų profesiją ir darbo ubtilybes, turi jūrininkai.

Pasak profsąjungos pirmininko, konvencija numato reikalavimus dokininkų mokymams, atitinkamoms kvalifikacijoms. „Dabar kiek kompanijų, visose vis kiti reikalavimai. Vieni apmoko, kiti ne – moki važiuoti, nieko nereikia. Po to stveriasi už galvų – sugadintas krovinys, konteineris nuslydo, užtvirtinta neteisingai. Svarbu saugos reikalavimai, krovos tvarka. Ši konvencija atskiria sandėlio darbuotoją, kuris nuo lentynos paima ir išneša, nuo uosto darbuotojo, kuris turi turėti įgūdžių kraunant produkciją. Pavyzdžiui, greiferiu kraunama skalda – jis semia, pila iš baržos į baržą, paprastas dalykas, bet reikia žinoti, kaip pakelti greiferį, pakreipti, atidaryti. Jei nepratęs, tai gali kabiną nuversti, išdaužyti“, – sakė A. Barusevičius.

Trūksta mokymų

Jūrininkai šiuo metu ruošiami Lietuvos jūreivystės aukštojoje mokykloje. Dokininkai – niekur. Jo nuomone, dokininkų mokymu turėtų užsiimti viena įstaiga, pavyzdžiui, Uosto direkcija. Po mokymų baigusiems būtų išduodami visoje Europoje galiojantys pažymėjimai.

Anot A. Barusevičiaus, Švietimo ir mokslo ministerija šiuo klausimu nėra suinteresuota. Be to, jokia mokykla nebūtų pajėgi turėti visas technikos rūšis, sukurti tinkamą mokymo bazę.

„Achemos“ mokymo centras ruošė dokininkus pagal reikalavimus. Atėjus dokininkui į kitą kompaniją, keliami savi reikalavimai: atėjo su pirma kategorija, numuša į trečią, ketvirtą, nori mažiau atlyginimo mokėti“, – apie problemas kalbėjo A. Barusevičius.

Pasitaikius sugadintiems kroviniams, kai kurios kompanijos suprato mokymų būtinybę ir dokininkus siunčia į tam tikrus mokymus valdyti techniką bei įgyti kitų šiam darbui reikalingų specifinių žinių.

Anot A. Barusevičiaus, „Klaipėdos Smeltė“ po kelerius metus trukusių aiškinimų dabar vykdo mokymus pagal Europos darbuotojų mokymo programą, tam gauna Europos Sąjungos lėšų.

Naujausias numeris

ATSARGIAI, SKOLININKAI:

UAB “Gokartas“ Direktorius Darius Baltramiejūnas
UAB “Autojarus hidraulika“ Direktorius Remigijus Jasiūnas