2019 m. rugpjūčio 25 d.

Suomiška „Meridiano“ praeitis

Suomiška „Meridiano“ praeitis
2012-05-28 Mindaugas Aušra, Meridianas Nr.1 PAVELDAS
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui nuspręsta užsakyti visą škunų ir barkentinų flotilę iš Suomijos miesto Turku laivų statyklų ir jau iki 1951 m. Sovietų Sąjungos mokomąjį laivyną papildė 12 barkentinų ir 72 škunos, kurių gretose atsidūrė ir legendinis Klaipėdos simbolis „Meridianas“.

Antrasis pasaulinis karas labai sumažino pasaulinės prekybos mastus. Ypač tai palietė karinę produkciją, nors karui pasibaigus daugybė valstybių atgaivino prekybinius ryšius. Sovietų Sąjunga, augant laivynui, greitai pajuto kvalifikuotų darbuotojų bei mokomųjų laivų stygių, todėl jūreiviams būtinai reikėjo parūpinti burlaivių. Iki karo Sovietų Sąjunga turėjo tik keletą škunų ir 1902 m. pastatytą barkentiną „Vega“, kuri atkeliavo iš Lifliandijos (Rusijos imperijos laikų administracinis vienetas, sudarytas iš šiaurės Latvijos, kitaip Vidžemės, ir pietinės Estijos dalies), o karo metu buvo nuskandinta. Iki 1951 m. Sovietų Sąjungos mokomąjį laivyną papildė 12 barkentinų ir 72 škunos, kurias pasibaigus karui užsakyta iš Suomijos miesto Turku. Talino jūreivystės mokyklai buvo perduota barkentina pavadinta „Vega“ (pirmosios „Vegos“ garbei) ir šis laivas tapo visų nuo to laiko statomų burlaivių prototipu. Burlaivių statybos Sovietų Sąjungos biudžeto netuštino. 1944 m. Suomija ir Sovietų Sąjunga pasirašė paliaubos sutartį ir Suomija įsipareigojo sumokėti karo reparacijas, kurios siekė apie 445 mln. JAV dolerių pagal 1948 m. valiutos vertę. Reparacijos turėjo būti atlyginamos gaminiais per šešerius metus ir daugiau kaip 30 proc. visų prekių turėjo sudaryti laivai.

Baltijos naujieji laivai

Suomiją nustebino, kad Maskva paprašė pastatyti 91 trijų stiebų, 300 DWT okeaninę škuną su 225 AG dyzeliniu varikliu. Pokario Suomijoje trūko žaliavų, kvalifikuotos darbo jėgos, bet suomių laivų statybos patirtis buvo sėkmingai suderinta su moderniomis medienos apdirbimo technologijomis.

Septyniolika iš šios serijos burlaivių turėjo barkentinų burinę įrangą ir jų paskirtis buvo mokomieji laivai kariniam jūrų laivynui. Likę burlaiviai buvo krovininiai. 27 burlaiviai turėjo gafelinę (įstrižos burės) burių įrangą, o 46 burlaiviai nešė bermudų burių įrangą. Dauguma šių užsakytų laivų tarnavo Baltijos jūroje. Kiekvienas Baltijos uostas, priklausęs Sovietų Sąjungai, turėjo savo škunų ir barkentinų.

Auksinė barkentina

Vienu iš Klaipėdos peizažo akcentų tapęs „Meridianas“ 1948 m. metais buvo pastatytas „Oy Laivateollisuus Ab“ („LaTe“) statykloje Turku mieste. Ši laivų statykla naudojo tuo metu modernią klijuotos medienos technologiją ir pastatė 45 burlaivius. „LaTe“ statyti laivai dėl aukštos statybos kainos buvo vadinami „auksiniais“. Suomija laivų statybos kainą bandė kiek įmanoma padidinti – toks buvo lengviausias kelias palengvinti savo finansinių įsipareigojimų naštą Rusijai.

„Meridiano“ gyvavimo laikas gana ilgas – 63 metai. Tai ilgiausiai išsilaikęs burlaivis iš visų dvylikos, pagamintų Turku. „Meridianas“ iš karto buvo perduotas Klaipėdos jūreivystės mokyklai, kursantams atlikinėti plaukiojimo praktiką Baltijos jūroje.

Barkentina turėjo nelabai galingą 225 AG Danijos gamintojo „Junemungtel“ variklį, kuris buvo reikalingas švartuojantis uostuose ir plaukiant vandenynu štilio metu. Jeigu pūsdavo nestiprus vėjas, nors variklis ir dirbdavo visu pajėgumu, laivas stovėdavo vietoje arba dreifuodavo atgal. Su burėmis 580 t vandens talpos barkentina pasiekdavo apie 12 mazgų greitį. Kadangi „Meridiano“ dugne įmontuota 150 suomiško granito luitų, laivas gerai įveikdavo audras ir vėjo gūsius. Tašytos plokštės ir geros burės garantuodavo stabilumą. Povandeninė laivo dalis buvo apkalta vario lakštais.

Į pensiją išėjo nepelnytai

Nors buvo teigiama, kad 1969 m. barkentina baigė savo tarnybą dėl netinkamo korpuso, padaryto iš suomiškos pušies klijuotų lentų (iš tokių lentų padarytas ir visas išilginis bei skersinis laivo korpusas), iš tiesų laivas buvo nurašytas dėl 1968 m. įvykusios šešių kursantų žūties, vykdant mokymus Baltijos jūroje. „Meridiane“ tilpdavo tik penkiasdešimt kursantų – tai dvi jūreivystės mokyklos grupės, o pagrindinę įgulą sudarė dvidešimt jūreivių. Palyginti su didžiausiais pasaulyje barkais, tokiais kaip „Kruzenšternas“ ir „Sedovas“, kuriais gali plaukti 150–180 kursantų ir iki 100 žmonių įgulos, „Meridianas“ – labai mažas laivas. Visus „Meridiano“ plaukiojimo metus jame dirbo Viktoras Rankaitis. Jis pradėjo eiliniu jūreiviu, nors patirties dirbti burlaivių laivyne užteko, vėliau tapo bocmanu ir iki laivo tarnybos galo dirbo vyresniuoju mechaniku.

Nors „Meridiano“ likimas ne vieną kartą taip pat buvo pakibęs ant plauko, jis jau du kartus buvo rekonstruotas ir iki šiol yra laikomas viena iš svarbiausių Klaipėdos istorinių vertybių. 2001 m. laivą už simbolinį 1 lito mokestį iš vienos Klaipėdos bendrovės nupirko juristas Artūras Žičkus. Jis įkūrė Klaipėdos jūrinio miesto simbolio burlaivio „Meridianas“ paramos fondą, kuriam padovanojo burlaivį, ir jį remontavo.

Naujausias numeris

ATSARGIAI, SKOLININKAI:

UAB “Gokartas“ Direktorius Darius Baltramiejūnas
UAB “Autojarus hidraulika“ Direktorius Remigijus Jasiūnas