Klaipėda politiniu požiūriu yra unikalus didmiestis. Vis galima išgirsti žmones kalbant ir žiniasklaidą rašant, jog klaipėdiečiai patenkinti vietos valdžia ir savo gyvenimu. Klaipėdą giria Laisvosios rinkos instituto indeksai, mieste nedidelė (arba puikiai slepiama) korupcija. Tačiau įsigilinus aiškėja, jog tai graži iliuzija, kurią kursto pati iš jos besipelnanti ir ant laurų mieganti miesto valdžia.

Įmonės, logistikos optimizavimui pasitelkusios integruotus sandėlio valdymo sprendimus, 360 laipsnių kampu stebi ir sekundės tikslumu kontroliuoja verslo procesus.

Klaipėda pasižymi neįprasta geografija. Jūros pakrante besidriekiantis miestas yra išplanuotas ne į plotį, bet į ilgį. Tikriausiai todėl čia gali susidurti su nuolat kelią pastojančiais geležinkelių bėgiais ir jais važiuojančiais vagonais.

Prieš daugiau kaip dešimtmetį pradėjęs nykti Lietuvos jūrų laivynas neatsigauna. Tiek mažai jūrų laivų, kiek jų užregistruota šių metų sausį, Lietuvoje dar nebuvo.

Per kelerius metus po Pirmojo pasaulinio karo įtvirtinusi savo valdžią Šventosios (1921 m.) ir Klaipėdos (1923 m.) uostuose Lietuva įsitvirtino ir Pietryčių Baltijos pajūryje.

Sandėlyje vykstantys procesai tiesiogiai susiję su įmonės patiriamais logistikos kaštais. Dažnai specialistų atliktos įmonės analizės duomenys apie įšaldytas lėšas šokiruoja net patyrusius vadovus.

Netoli Klaipėdos valstybinio jūrų uosto gyvenantys klaipėdiečiai priversti jau ne vieną dešimtmetį kęsti iš bendrovių sklindančius nemalonius kvapus ir erzinančias dulkes.

Pigus laivo užregistravimas, maži arba apskritai neegzistuojantys mokesčiai, laisvė samdyti pigiai dirbančius jūrininkus – tai pagrindiniai kriterijai, skatinantys savininkus laivus registruoti ne savo, o svetimoje šalyje, po vadinamąja „patogia vėliava“.