2019 m. spalio 20 d.

Vandens telkinių klaipėdiečiai nemyli

Vandens telkinių klaipėdiečiai nemyliBMC
2014-01-10 Andrius Šatas, Meridianas Nr. 3 AKTUALIJOS
Lietuvos uostamiestyje labiausiai matomi ir visiems žinomi trys didžiausi vandens telkiniai – jūra, Kuršių marios ir miestą į dvi dalis dalijanti Danės upė. Tačiau miesto administracinėje teritorijoje yra dar beveik dvi dešimtys didesnių ir mažesnių vandens telkinių – tvenkinių ir ežerėlių.

Atrodytų, kad klaipėdiečiai, vieninteliai Lietuvoje gyvenantys šalia jūros, turėjo ją pamilti, ja rūpintis, pagarbą ir meilę vandenims rodyti visur ir visada. Tačiau miesto tvarkytojai, deja, jau daugelį metų stebi visai priešingą dalyką: atrodo, kad vienintelis miestiečių noras – kuo daugiau teršti aplinką ir juos supančius vandenis.

Ar potvyniai nuplaus visus pėdsakus?

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Klaipėdos skyriaus valdybos pirmininkas Valdemaras Zakaras tvirtino, kad žvejų mėgėjų elgesys prie vandens telkinių bene dažniausiai būna tiesiog vandališkas. Dar neseniai draugija išduodavo leidimus žvejoti Kuršių mariose, Klaipėdos kanale (dar vadinamas Vilhelmo kanalu), Eketės tvenkinyje ir kituose vandens telkiniuose, tad draugijos darbuotojams lankantis pakrantėse matydavosi, ką po žvejybos palieka klaipėdiečiai. Matyt, ne vieno teršėjo galvoje būdavo mintis – pakils vanduo, prasidės koks potvynis ir viską nuplaus… Įvertinti gamtos ir vandens telkinių pakrančių teršimą žodžiu „baisu“ – tai dar švelniai pasakyta…

Štai kad ir šių metų pavasario realybė: ištisos motorizuotų žvejų minios buvo apgulusios vandens telkinių pakrantes, nuo jų nesisekė apsaugoti pievų, miško pakločių. Nėra kam tramdyti pakrančių niokotojus Nemuno deltoje. Geidžiamiausia žuvelė – stinta, jų gaudyti virsta ištisos stintautojų gurguolės, beveik visi – su automobiliais.

Vaizdas prie Nemuno ar marių pakrančių būna kraupus, ypač kai automobiliai vienas kitą tampo iš klampynių, o jau įklimpusių, negalinčių savarankiškai išsikapstyti, nemažėja. Vairuotojai piktinasi, bando aplenkti giliausias provėžas, bet vis tiek klimpsta. Išartos provėžos išlieka ilgai. Tik prie betonuotų krantinių vaizdas kitoks, tačiau tokios krantinės ne visur.

Į vandenį – kaip į sąvartyną

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė minėjo, kad daugelį metų miesto tvarkytojai nuolat prižiūri ir valo 17 vandens telkinių. Panašu, kad net klaipėdiečiui, daugelį metų gyvenančiam savo mieste, toks vandens telkinių skaičius gali pasirodyti gana įspūdingas. Tačiau tai faktas, Klaipėdoje yra: du Žardės vandens telkiniai prie Smiltelės gatvės; Draugystės parko tvenkinių kompleksas – net 5 tvenkiniai; Ąžuolyno parko vandens telkinys; Trinyčių parko vandens telkinys; Mumlaukio ežeras prie Liepojos gatvės; Smiltelės upės ruožas nuo Smiltės g. iki Taikos prospekto; Jono kalnelio kanalas; Danės upė nuo Gluosnių skersgatvio iki upės žiočių; jachtų uostelis; vandens telkinys prie Pietinės gatvės; vandens telkinys šalia Vingio gatvės 29; vandens telkinys Kretingos gatvėje 44; Danės upės paplūdimys, važiuojant nuo Panevėžio gatvės; Danės upės krantinės prie Liepų gatvės tilto; Smeltės botaninis draustinis Malkų įlankos pakrantėje; vandens telkinys prie Naikupės gatvės.

Nuo 2012 m. pabaigos vandens telkinių švara rūpinasi UAB „Vakarų švara“, laimėjusi savivaldybės skelbtą konkursą. 2013 m. iš Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos vandens telkinių švarinimui skirta 60 tūkst. litų. Paprastai vandens telkiniai ir jų pakrantės pradedamos valyti balandžio mėnesį, o baigiama spalį. Valoma du kartus per mėnesį, surenkant šiukšles, stambiagabarites atliekas, padangas ir kitas atliekas.

I. Šakalienė kalbėjo, kad įvairiausių šiukšlių, stambiagabaričių atliekų (čiužinių, fotelių, buitinės technikos atliekų, kitų baldų ir medienos atliekų), padangų daugiausiai surenkama pirmojo pavasarinio valymo metu. Ko tik nerandama pakrantėse ir vandenyje! Seni motociklai, šaldytuvai, metaliniai indai, įvairiausi baldai, padangos, visokios kitos buitinės atliekos. Viską aprašyti neįmanoma!

Meilė gamtai – tik tušti žodžiai

V. Zakaras pastebėjo, kad žvejų mėgėjų taisyklėse didžiausias dėmesys skiriamas tik žvejybos reikalams: kaip žvejoti, kada, su kokiomis priemonėmis ir pan. O kaip elgtis žvejybos vietose, kaip gerbti ir mylėti vandens telkinius, ką gamtoje po savęs palikti – tai, pašnekovo nuomone, priklauso tik nuo žmonių kultūros, išsiauklėjimo. Vandens telkinių aplinkos teršimas aktualus ne tik Klaipėdoje. „Kad jūs žinotumėte ir matytumėte, kokias pakrantes palieka žvejai prie Nemuno? Kartais protu nesuvokiama, kaipgi taip galima elgtis su gamta. Galbūt padėtis kiek geresnė, nei buvo prieš 10–15 metų, tačiau ir šiandien liūdna žiūrėti į mūsų žvejus, kurie žodžiais sako mylintys gamtą, o iš tikrųjų – viskas priešingai“, – kalbėjo V. Zakaras.

Miesto tvarkytojams didžiausią rūpestį kelia žvejai mėgėjai, susiburiantys Smiltynėje prie Kuršių marių krantinių, Pilies uoste ir prie Danės krantų. Nemažiau nešvaros žvejai palieka prie Trinyčių, Draugystės, Žardės tvenkinių. Atrodytų, kad jau kas, o žvejai, kuriems rūpi pagauti žuvelę, praleisti laisvalaikį netoli namų, turėtų kiek įmanoma puoselėti aplinką, ją gerbti ir bent jau elementariai neteršti. Argi malonu patiems taip priteršti, kad kitą kartą sugrįžtum į sąvartynu tapusią vietą?

„Negalėčiau pasakyti, kad taip kiauliškai elgiasi visi žvejai mėgėjai, tačiau dauguma daro būtent taip: ką atsinešė – tą ir paliko. Ar jiems atrodo, kad niekada daugiau jie nebesugrįš į tą pačią vietą, ar jiems patiems smagu sėdėti, būti apterštoje aplinkoje – nežinau, bet įspūdis toks, tarytum jie gyventų tik šiandiena ir negalvotų apie rytojų“, – stebėjosi I. Šakalienė.

Romantika šalia apdergtų krūmų

Didelį rūpestį kelia žvejų teršiama aplinka Smiltynėje prie marių krantinių. Čionai iš miesto keltais persikeliama žvejoti visai dienai ar nakčiai. Aplinka čia romantiška: priešais – miesto panorama, naktimis akį džiugina uosto žiburiai, praplaukiantys laivai, už nugaros – gražus Smiltynės miškas. Tačiau tik miške ir šalia esančiuose krūmuose atliekami visi gamtiniai reikalai. Nors aplinkybės miesto tvarkytojus jau seniai privertė čia pastatyti ir nuolat laikyti kilnojamus biotualetus, tačiau toli gražu ne visi jais naudojasi. Galima tik stebėtis, kad sezono metu dviračių takus, paplūdimius reikia valyti rečiau nei žvejų mėgėjų apsėstus miesto vandens telkinius…

Miesto tvarkymo skyriaus vedėja pastebėjo, kad žmonių įprotis šiukšlinti, teršti aplinką gajus, tiesiog neišnaikinamas, niekas nepagalvoja, kad gyvenant švariau, kultūringiau elgiantis mus supančioje aplinkoje daug lėšų, skirtų valymui ir teritorijų priežiūrai, būtų galima panaudoti kitiems tikslams.

„Žmonės niekaip nesugeba suprasti, kad už viską vis tiek reikia sumokėti, valymui naudojami visų mūsų pinigai, savivaldybės biudžeto lėšos, kurias tikrai galėtume panaudoti racionaliau, o gal ir paskirti visai kitoms reikmėms“, – sakė I. Šakalienė. Teršiami visi miesto vandens telkiniai, uoliausi šioje „veikloje“ – asocialūs asmenys ir moksleiviai, jaunimas.

Pasak I. Šakalienės, pastebima ir vilčių teikianti tendencija – vandens telkiniai, ypač Danės upė centrinėje miesto dalyje, jachtų uostelis mažiau teršiamas didžiųjų miesto švenčių metu. Gal jau tampa nepadoru be jokių ceremonijų į upę mesti išgertus butelius ar alaus „bambalius“, teršti miestą, kuris svetingai priėmė, pakvietęs švęsti didžiąsias šventes? Tačiau pačių klaipėdiečių elgesys savo gyvenamoje aplinkoje kol kas byloja priešingai.

Kaimiečiai lenkia miestiečius…

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Klaipėdos skyriaus žuvininkė Elytė Kregždienė kalbėjo, kad pastaraisiais metais sumažėjus draugijos įtakai žvejams-mėgėjams, išduodami leidimai žvejoti tik Eketės tvenkinyje ir prie Vilhelmo kanalo. Nuo seno šios vietos traukia žvejus, o draugijos darbuotojai ten dažniau stebi situaciją. E. Kregždienė taip pat sielojosi: žvejų kultūra neatlaiko jokios kritikos. Kartais net atrodo, kad žvejai atvyksta prie vandens ne žvejoti, o teršti. Draugijai priklausantis „Kurėno“ žvejų klubas ne vienerius metus veisia žuvis Eketės tvenkinyje, klubo nariai puikiai mato, ką po žvejybos palieka žvejai. Šiandien tik apmaudu, kad Medžiotojų ir žvejų draugija neturi galios bausti gamtos teršėjus, o gamtos apsaugos inspektoriai bejėgiai vienu metu būti populiariausiose žvejybos vietose.

Nevienareikšmiškai žvejų mėgėjų elgesį prie vandens telkinių vertino ir Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Vitalis Marozas. Jo nuomone, visame Klaipėdos regione, kurį prižiūri uostamiesčio inspekcija, galima pamatyti ir vandališko elgesio gamtoje faktų, ir gražių, sektinų pavyzdžių.

„Manau, kad deguto šaukštas daugumai sugadina bendrą įspūdį ar malonius prisiminimus apie buvimą gamtoje. Jeigu vertinčiau žvejų elgesį per pastaruosius bent penkerius metus, tai pasakyčiau, kad bendra tendencija gerėja. Teko pastebėti, kad žvejus savotiškai sudrausmino metinis žvejo bilietas, įsigyjamas už 50 litų. Inspekcijoje sulaukiame žvejų telefonų skambučių, kai pranešama apie brakonieriavimą vandenyse, gamtos, aplinkos teršimą. O kiek kartų esame matę, kaip žvejai mėgėjai ne tik susirenka savo atvežtas atliekas, bet dar ir pasikrauna į savo automobilius svetimų paliktas šiukšles. Visokių yra žmonių, ką padarysi…“

V. Marozo nuomone, didesnės ar didelės baudos asmenims, teršiantiems vandens telkinių aplinką, ne visada geriausia išeitis, nes kiekvienoje žmonių pamėgtoje vietoje po inspektorių nepastatysi. Tik didesnė bendra žmonių kultūra gali viską pakeisti, didesnis sąmoningumas ir supratimas, kad bet kur teršiama gamta visada atsisuka prieš patį žmogų.

Taigi, bendra tendencija, pabendravus su įvairiais pašnekovais, būtų akivaizdi: miestiečiai, labiau pratę prie urbanizuotos aplinkos, prie to, kad kiekvieną numestą jų šiukšlę kažkas privalo paimti, surinkti, išvežti, dažniau panašiai elgiasi ir gamtoje. Tik čia, romantiško grožio vietose, nėra sustatytų atliekų konteinerių, nevaikšto ir nevažinėja komunalinių tarnybų darbuotojai. Čia reikia patiems susirinkti ir išsivežti tai, ką atsivežei.

Pagarbesnis santykis su gamta – kaimiškų vietovių gyventojų. Jie pastaruoju metu jau įpratinti prie centralizuoto atliekų surinkimo, mažiau kur išdygsta nelegalūs sąvartynai, kaimuose ar kaimeliuose jau nepamatysi, kad į pratekančią upę ar šalia esantį tvenkinį kas mestų čiužinius, šaldytuvus, televizorius, vandens telkinio dugną nusėtų butelių šukėmis. Tiesioginis kasdieninis sąlytis su gamta formuoja pagarbesnio elgesio stereotipus.

Naujausias numeris

ATSARGIAI, SKOLININKAI:

UAB “Gokartas“ Direktorius Darius Baltramiejūnas
UAB “Autojarus hidraulika“ Direktorius Remigijus Jasiūnas