Verta pastebėti, kad taip buvo nuo pat seniausio – Dramos teatro – veiklos pradžios. Skaitydami ilgamečio Dramos teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus knygą „Teatro šviesose ir šešėliuose“ („Eglės“ leidykla 1999 m.), kurią galima vertinti kaip išsamiausią iki šiol gyvuojančią studiją apie uostamiesčio teatro istoriją, sužinosime, kad tiek prieškario laikotarpiu, tiek teatro kūrybinį procesą reglamentuojant „planine socializmo ekonomika“, kurios reikalavimai dėl repertuaro temų neišvengiamai persiduodavo ir visiems kūrėjams, jūros tema į sceną ateidavo, nors ir nedažnai. Pirmasis Klaipėdos dramos teatro spektaklis apie jūrą, rampos šviesą išvydęs dar 1936 metais, buvo tuomet jauno ir Lietuvoje kūrybą pradedančio režisieriaus Romualdo Juknevičiaus pastatymas pagal olandų rašytojo H. Hejemanso dramą „Vilties“ žuvimas“, kuris vėliau buvo vadinamas tiesiog „Viltis“. Spektaklis bylojo apie sunkų žvejų gyvenimą, apie jūroje tykančias grėsmes ir pavojus, apie laivų savininkų egoistinį norą bet kokia kaina gauti papildomo pelno. Teatrologai tada palankiai įvertino naujų režisūros principų įtvirtinimą lietuviško teatro scenoje, naujų darbo metodų su aktoriais atsiradimą, tarp kurių svarbiausi buvo aukštas profesionalumas ir atsakomybė. Apie spektaklį likę liudininkų pasakojimai, vertinimai, kurie palankiai atsiliepė apie jauno režisieriaus darbą, tačiau svarbiausia, kad R. Juknevičius po studijų garsiausiuose Maskvos teatruose ir dramos studijose į Klaipėdą atvežė kūrinį, kurį specialiai norėjo dovanoti būtent uostamiesčio žiūrovams. Jis tikėjo, kad ši tema bus svarbi, ras atgarsį žiūrovų širdyse i r sielose.

Simbolis išliko

R. Juknevičiaus pastatymas buvo populiarus, žiūrovų lankomas, buvo parodytas ir Kaune, tuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje. Įdomi ir dar viena šio pirmojo lietuviško spektaklio apie jūrą detalė: kai 1939 metais vokiečiai išvijo teatrą iš Klaipėdos, R. Juknevičius atnaujino „Viltį“ 1940 m. atidarant pirmąjį lietuvišką profesionalų teatrą Vilniuje, o šio spektaklio laivelio siluetas tapo naujojo teatro simboliu, iki šiol šviečiančiu ant uždangos. Pokarinio Klaipėdos teatro istorija 1946 metais prasidėjo nuo garsiosios premjeros „Eglė Žalčių karalienė“ (rež. Juozas Gustaitis). Matyt, ir šis pasirinkimas nebuvo atsitikti, nes uostamiesčio žiūrovams norėjosi parodyti tikrą lietuvišką spektaklį, o jo turinį susieti su jūra. Šioje pasakoje su giliu filosofiniu turiniu personifikuojamos žmogaus ir gamtos, žmogaus laikinumo bei silpnumo ir gamtos amžinumo temos. Nelengvais pokario metais „Eglė Žalčių karalienė“ buvo ypač populiarus spektaklis, sulaukęs pelnytos žiūrovų meilės, tapęs savotiška Klaipėdos dramos teatro legenda ir vizitine kortele.

Pamėgo operetes

Pokario laikotarpyje Klaipėdos dramos teatras kurį laiką vadinosi Muzikinės komedijos teatru. Nieko nuostabaus, kad jo repertuare taip pat atsirado spektaklis jūros tema. Tai – 1948 metais pastatyta I. Dunajevskio operetė „Laisvasis vėjas“. Nuotaikingos spektaklio dainos dar ilgai skambėdavo Klaipėdoje įvairių koncertų, renginių metu. Įdomiausia, kad praėjus pusei amžiaus tas pats „Laisvasis vėjas“ antrą kartą suskambėjo Klaipėdoje jau 2001 metų vasarą Muzikiniame teatre. Tačiau tai tik liudija, kad sceninių kūrinių jūros tema – ne vežimais vežti… Bene įdomiausias Dramos teatro kūrinys, kai tikri Klaipėdos jūreiviai tiesiogine prasme buvo įjungti į sceninį veiksmą, tai 1949 metais R. Juknevičiaus pastatyta B. Lavreniovo pjesė „Lūžis“. Kaip bylojam aB. Juškevičiaus knygoje „Teatro šviesose ir šešėliuose“, režisierius, siekdamas sustiprinti karinio kreiserio jūreivių masines scenas, į pagalbą pasikvietė jūreivystės mokyklos kursantus. Tokios detalės nebuvo įmanoma paslėpti dar iki spektaklio premjeros, todėl daugelis miestiečių iš anksto žinojo, kad spektaklyje vaidins ir kursantai, tad susidomėjimas ir troškimas pamatyti scenoje „veidus iš gatvės“ buvo didžiulis. O tarp tų tolimųjų pokario metų kursantų, taip žaismingai likimo valia atsidūrusių teatro scenoje, buvo vėliau garsiausiais Lietuvos kapitonais tapę V. Pakalniškis, B. Rudzinskas, Č. Bublys, P. Šiaučiukėnas.

Jūrą vis prisimindavo

1952 metais režisierius Kazimieras Juršys Dramos teatre pastatė spektaklį-inscenizaciją pagal latvių rašytojo V. Laciaus romaną „Žvejo sūnus“. Šis spektaklis didesnio atgarsio neturėjo, pjesė buvo skurdoka ir greit dingo iš repertuaro. Panašus likimas ištiko ir 1965 metais režisieriaus Aleksandro Žadeikio pastatytą latvių rašytojos D. Zigmontės romano „Jūros vartai“ inscenizaciją. Spektaklyje buvo keliamos kai kurios moralinės problemos, kylančios buityje, o jūra tebuvo fonas. Tarp geriausių Klaipėdos dramos teatro pastatymų jūros tema minimas spektaklis „Žuvėdros palydi“ pagal rašytojo V. Miliūno pjesę (rež. Vytautas Jasinskas, 1960 m.). Tai – pjesė apie Nidos žvejų gyvenimą, jų papročius, buitį, konfliktus, vertybių perkainojimus. Centre buvo jaunas neramus žvejys Jonas ir jauna dailininkė Mirta, jų artimieji, draugai. Autorius piešė patriarchalinę buitį, žvejybos problemas ir sunkumus, miesto valdininkų ir jų „civilizuotų“ vaikelių nuotykius. Režisierius V. Jasinskas statė spektaklį kaip lyrinę buitinę pjesę, kurios pagrindas – psichologinis pasaulis, moralės kolizijos. Spektaklis ilgai buvo teatro repertuare, buvo vaidintas ir Nidoje po atviru dangumi.

Jūros periodas teatre

Kai 1963 metais darbą Klaipėdos dramos teatre pradėjo ilgametis vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys, jo vizitine kortele tapo V. Višnevskio „Optimistinė tragedija“. Kaip dabar prisimena režisierius, tai buvo tikra „socialistinio realizmo klasika“, pasakojusi apie karinius jūrininkus, ryžtingai ir be kompromisų kovojusius už socialistinės revoliucijos idealus. Pjesė nestokojo ryškių personažų, o seniesiems Dramos teatro gerbėjams iki šiol šiame spektaklyje ryškiausi lieka Elenos Gaigalaitės ir Vytauto Kanclerio sukurti vaidmenys. O vėliau jau tik 1979 metais Dramos teatre įvyko kito spektaklio, tiesiogiai susieto su jūros tema, premjera. Tai – JAV rašytojo J. O’Nilo „Anė Kristė“, kurį taip pat pastatė režisierius P. Gaidys. „Tas senas velnias jūra“ – priežodis, ne kartą skambėjęs tame spektaklyje ir netrumpą laiką kai kada ir klaipėdiečių šnekamojoje kalboje. Kamerinis spektaklis su puikiai vaidintomis rolėmis, aštriais personažų konfliktais traukė žiūrovus, ilgokai laikėsi repertuare. Šiame spektaklyje ir scenoje, ir už scenos buvo juntamas jūros alsavimas, ir scenoje, ir gatvėje matomi žmonės, kurių likimai surišti su jūra. Šiame spektaklyje žibėjo aktoriai Vytautas Paukštė, Henrikas Andriukonis, Česlovas Judeikis, Regina Šaltenytė ir Nelė Savičenko. Tais pačiais 1979 metais Dramos teatro scenoje gimė ir dar vienas jūrinės tematikos kūrinys – pastatyta V. Rimkevičiaus pjesė „Ėjimas į Santa Krusą“ (rež. M. Karklelis). Spektaklyje sodriai piešiami tolimojo plaukiojimo žvejai, jame suspindėjo visas Dramos teatro aktorių-vyrų žvaigždynas: H. Andriukonis, P. Stankus, R. Grincevičius, V. Alsys, A. Kubilius.

Tikroviškumo mokė jūreiviai

P. Gaidys, prisimindamas šio kūrino gyvenimą scenoje, pasakojo, kad sovietiniais laikais įprastas dalykas buvo kolektyvinis spektaklių lankymas. Juos užpirkdavo mokyklos, įmonės, įstaigos, o „Santa Krusą“ ne kartą lankė ir jūreiviai, jūrinių organizacijų dirbantieji. Spektaklyje tarp kitų personažų buvo ir radistas, kuris į krantą vis perduodavo laivo koordinates. Kartą po jūrininkų apsilankymo spektaklyje režisieriui paskambino vienas šturmanas ir pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė, kad tas „radistas“, į mikrofoną bumbėdamas laivo koordinates, nusišneka taip, kad tikrai gėda. To šturmano teigimu, pagal spektaklyje skelbiamas koordinates laivas turėtų būti ne jūroje, ne kur nors vandenyne, bet Sacharos dykumoje… Na, artistai yra artistai. Režisierius P. Gaidys pripažino, kad rasti tinkamą pjesę jūros tema – nelengvas uždavinys. „Niekam ne paslaptis, kad socializmo laikais teatrams būdavo keliami reikalavimai, kad repertuare būtinai būtų spektakliai apie darbininkų, kolūkiečių gyvenimą… O mums, klaipėdiečiams, kultūros ir ideologijos valdininkai vis primindavo, kad reikia teatrui kažko, susijusio su jūra. Po spektaklio „Ėjimas į Santa Krusą“ kalbėjau su rašytoju V. Rimkevičiumi, galvojome, kad vertėtų parašyti dar vieną pjesę jūros tema. Rašytojas pažadą tesėjo, atsirado pjesė „Žalgiris“ pagal laivo pavadinimą, tačiau man ji nepatiko, prastoka buvo dramaturgija, pernelyg buitiška, lėkšta, neapsiėmiau jos statyti. O ir šiaip man, kaip teatro vyriausiajam režisieriui, koktūs būdavo reikalavimai „pagal planą“ statyti būtent tokias, o ne kitokias pjeses“, – kalbėjo P. Gaidys.

Grįžo legenda

2006 metais režisieriaus Vytauto V. Landsbergio iniciatyva Dramos teatre buvo dar kartą pastatyta „Eglė Žalčių karalienė“. Taip buvo paminėtas pirmosios pokario „Eglės“ jubiliejus. Pasak Dramos teatro vadovo Gedimino Pranckūno, neblogai lankomas spektaklis tyliai užgeso dėl labai paprastų ir daugeliui dabartinių teatrų būdingų aplinkybių: aktoriai gavo kontraktus kituose teatruose ir klaipėdietiškos „Eglės“ nebeliko kam vaidinti. Nuo 1987 metų pradžios Klaipėdoje veikiantis profesionalus Muzikinis teatras dideliu dėmesiu jūrinei temai pasigirti tikrai negali. Kaip minėta, 2001 metais pastatyta I. Dunajevskio operetė „Laisvasis vėjas“, kuri turėjo puikų pasisekimą, buvo mielai lankoma žiūrovų, o daliai klaipėdiečių atgaivino senus pokario metų prisiminimus. Žaismingos ir melodingos operetės arijos suskambėdavo ir Jūros šventės scenose, tačiau laikas padarė savo – ji dingo iš teatro repertuaro. 2002 metais teatras pastatė A. Žigaityės operą „Žilvinas ir Eglė“, tačiau po kelių suvaidintų spektaklių ji tylutėliai užgeso, nepalikdama jokio didesnio įspūdžio nei žiūrovams, nei teatro kritikams. Tarp Klaipėdos mėgėjų teatrų bene ryškiausią įspūdį žiūrovams ir teatro kritikai paliko kultūros centro „Žvejų rūmai“ jaunimo teatro „Be durų“ pastatymas, skirtas suaugusiųjų auditorijai (šis mėgėjų teatras daugiausia stato ir vaidina spektaklius vaikams). 2006 m. pavasarį teatras „Be durų“ pastatė spektaklį – Čingizo Aitmatovo apysakos „Margas šuo, bėgantis palei jūrą“ inscenizaciją (rež. Angelė Juškevičienė). Šis pastatymas buvo apdovanotas Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso paukštės“ prizu kaip ryškiausias metų pastatymas: įvertinti spektaklio scenografija, muzika, artistų darbai. Gaila tik vieno: mėgėjų teatras negali ilgai išlaikyti spektaklio savo repertuare, jo atkūrimas ir palaikymas reikalauja daug jėgų, laiko, finansinių sąnaudų… Tikėkime, kad po 2–3 metų Dramos teatro laukia sugrįžimas į senuosius namus – po restauracijos atgimusį seniausią Lietuvos teatro pastatą. Ar išlaikys teatras buvusią tradiciją savo atgimimą pažymėti marinistinės tematikos spektakliu?

Nepopuliari tema

Režisierius P. Gaidys sakė, kad rinktis tokios tematikos kūrinį tikrai nelengva, nes jų nėra daug, o dar mažiau – tokių, kuriuos statyti trokštų širdis. Tačiau ką žinai – o gal ir pavyks? Teatro vadovas G. Pranckūnas net apsidžiaugė, išgirdęs tokį klausimą, nes per dabartinius statybų rūpesčius bei nuolatinį teatro gyvenimą „ant ratų“ net nespėjo galvoti apie būsimą sugrįžimą į senuosius teatro rūmus. „Toks priminimas man tikrai svarbus, reikės galvoti. Laiko dar yra, jeigu ir nevėluos statybos ir teatro vidaus įrengimas, geriausiu atveju tik 2014-ųjų pabaigoje vėl sugrįšime į senąjį teatrą. Aš asmeniškai labai norėčiau, kad geriausios mūsų praeityje buvusių marinistinių spektaklių tradicijos būtų tęsiamos“, – teigė teatro vadovas.